Žymus Lietuvos aktorius mirė pirmadienį, eidamas 75-uosius metus.
Jis sukūrė daugiau kaip 50 įsimintinų teatro ir kino vaidmenų.
Valstybiniame jaunimo teatre aktorius dirbo nuo pat jo įsikūrimo pradžios – 1966 metų, pirmajame teatro spektaklyje – Williamo Shakespeare’o „Romeo ir Džiuljeta“ – A.Šurna vaidino jaunąjį Romeo.
Jis taip pat 1992–1997 metais vadovavo šiam teatrui vienu sudėtingiausių jo gyvavimo laikotarpių.
Paskutinieji A.Šurnos vaidmenys – tai Durininkas Vido Bareikio režisuotame spektaklyje „Kovos klubas“ (2012), Daktaras Spivis spektaklyje „Skrydis virš gegutės lizdo“ (2011), mokytojas Labutis Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Patriotai“ (2008), namo šeimininkas spektaklyje „Raštininkas Bartlbis“, kurį režisavo Rolandas Kazlas (2010).
Mano reikalas – supurtyti, sukrėsti žiūrovą. O dirbti tam, kad žiūrovą tik palinksmintum, kad jo virškinimas pagerėtų...
Pats paskutinis aktoriaus vaidmuo buvo sukurtas dar šių metų vasarį Arvydo Lebeliūno režisuotame spektaklyje „Pabaigos pradžia“.
Kine A.Šurna debiutavo jaunojo Rimšos vaidmeniu režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filme „Vienos dienos kronika“ (1963), vėliau vaidino daugelyje filmų, sukurtų garsiausių Lietuvos kino režisierių – Arūno Žebriūno, Marijono Giedrio, Algimanto Puipos, Raimondo Vabalo, Gyčio Lukšo, Almanto Grikevičiaus, taip pat televizijos režisierių – Broniaus Morkevičiaus, Sauliaus Vosyliaus.
Garsiausi jo vaidmenys – Herkus Mantas to paties pavadinimo Marijono Giedrio filme (1972), Kaminskas „Riešutų duonoje“ (1977), tėvas Algimanto Puipos filme „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983) bei kiti.
Į populiarumo aukštumas aktorių pakylėjo ir visų laikų žinomiausias lietuviškas serialas „Giminės“, jame A.Šurna atliko vieną pagrindinių Antano Šepučio vaidmenų.
Paskutinis A.Šurnos vaidmuo kine – 2011 metų režisieriaus Donato Ulvydo filme „Tadas Blinda. Pradžia“. Jame aktorius vaidino caro kariuomenės karininką Snegiriovą.
2000 metais aktoriui buvo skirtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinas, 2012 metais įteikta Vyriausybinė kultūros ir meno premija.
Prieš kelerius metus žurnalo „Žmonės“ paklaustas, kaip jis prisistatytų ateities kartoms, A.Šurna atsakė:
„Don Kichotas. Kovotojas su vėjo malūnais... Tokia – mano paskirtis. Ir tokia – meno paskirtis. Tikras menas visada turi būti opozicijoje, kad ir kokia tobula valdžia būtų. Tikras menininkas turi matyti ir iškelti trūkumus. Mano reikalas – supurtyti, sukrėsti žiūrovą, kad jis pagalvotų: „Kur mes nusiritome?.. Ką mes padarėme?!“ Jeigu jam bent pusvalandį bus gėda žiūrėti aplinkiniams į akis, rezultatą būsiu pasiekęs. O dirbti tam, kad žiūrovą tik palinksmintum, kad jo virškinimas pagerėtų...“
