– Gediminai, jūs nepaliaujate dirbti su jaunimu. Ir „Elementorius“, beje, yra glaudžiai susijęs su jauno žmogaus teatro paieška. Ar jaunimas, jo santykis su teatru smarkiai keičiasi?
G.S.: Aišku, jaunimas keičiasi, tačiau turėčiau pasakyti, kad ši teatro studija turi tradicijas. Mano įsitikinimu, būtent taip ir turi būti – kažkas keičiasi, o kažką turime išlaikyti. Pastaruoju atveju, kalbu apie vertybes. Teatro studijoje mes mokome amato, o amatas juk nesikeičia. Sakyčiau, kaip ir raštas. Juk raidės tos pačios, tie patys ir skyrybos ženklai, skiriasi tik tai, ką mes norime parašyti.
Juk raidės tos pačios, tie patys ir skyrybos ženklai, skiriasi tik tai, ką mes norime parašyti.
Taip ir su teatru. Vis dėlto dar norėčiau pasakyti, kad mūsų tikslas nėra iš kiekvieno „Elementoriaus“ auklėtinio išugdyti aktorių ar režisierių. Visų pirma, mūsų siekis – išugdyti kultūringą teatro žiūrovą. Ši nuostata, beje, buvo nuo pat teatro įkūrimo pradžios, ir ji nekinta.
– Tęsiant kalbą apie jaunimą, ar jų mokymo forma pasikeitė? Ne tik formalaus ugdymo, bet ir neformalaus ugdymo įstaigos pradeda galvoti, kaip į procesą įtraukti skaitmenines technologijas. Ar teatre tai įmanoma, ar to reikia?
D.C.: Iš tiesų aš galvoju, kad nuo tų laikų teatro mokymas nelabai tepasikeitė. Mano „Elementoriaus“ atradimo istorija nedaug kuo skiriasi nuo tų kitų 50, kurias rasite knygoje, o manau, ne daug skiriasi ir nuo tų istorijų, kurias papasakotų dabar teatro studijos veikloje dalyvaujantis jaunimas. Tai buvo ir, manau, yra vieta, kurioje tiesiog smagu būti. Į teatro studiją žmonės ateina dėl įvairių priežasčių – palaikė draugui kompaniją, pasiūlė mama, vedė smalsumas – tačiau ilgainiui visa tai išnyksta, o priežastys, dėl kurių liekama – vienodos.
G.S.: Kalbant apie būdus šiais laikais sudominti jaunimą, tų kelių yra įvairių. Vienas pavyzdžių – net būsimas mūsų knygos pristatymas. Mes planuojame daryti tokį teatro festivalį, prie kurio prisijungs mūsų bičiuliai iš įvairių Lietuvos kraštų. Ir štai kauniečiai pasiūlys spektaklį apie kompiuterius ir išmaniąsias technologijas. Taigi – tai vienas iš žingsnių.
Jei kalbėtume apie mintį – teatro išmokti kompiuteriu, čia jau sakyčiau – nelabai (juokiasi). Vis dėlto, turėčiau pabrėžti, kad nors ir paminėjau temas apie technologijas, mūsų su jaunimu liečiamos temos iš tiesų nelabai tesiskiria nuo anų laikų. Juos domina tie patys dalykai. O gal ir jaunimas, kuris ateina į „Elementorių“, mažiau ieško tų naujų technologijų.
