– Teatre jau senokai atsirado vietos ir keiksmažodžiams, ir nuogybėms, ir gašlumui. Ar tai tinka teatrui?
G.S.: Kai keiksmažodžiai ar panašūs dalykai kažkada buvo panaudoti pirmus kartus, manau, jie kėlė efektą. Dabar mes prie to, sakykime, jau pripratome. Kai nueinu į spektaklį, manęs, pavyzdžiui, tokios priemonės jau nebeveikia – visiškai. Vis dėlto, aš sakyčiau, kad drausti, aišku, nieko negalime, tačiau tokius dalykus reikėtų gerai apgalvoti. Pagrindinis klausimas būtų – ar tikrai to reikia, ar tai sukuria kažkokią reikšmę, poveikį? Koks mūsų keliamas tikslas ir ar padeda tai pasiekti?
Didžiausiu įvertinimu, įrodančiu, kad žiūrovus spektaklis paveikė, įvardinčiau po spektaklio stojančią trumpą tylą.
– Sakote, jūsų tikslas yra išugdyti kultūringą žiūrovą. Koks jis? Ar ėjimas į teatrą su džinsais ir tai, kad galbūt vietoj plojimų akimirksniu tiesiog „Facebook'e“ sulauksit „like'ų“ telpa į tą sąvoką?
G.S.: Tai, ar publikai patinka, ar ji supranta, aktorius puikiai supranta. Kartais žiūrovų reakcija šokiruoja ir patį. Tą ryšį su publika aktorius puikiai jaučia. Didžiausiu įvertinimu, įrodančiu, kad žiūrovus spektaklis paveikė, įvardinčiau po spektaklio stojančią trumpą tylą. O jau po jos prasideda vienokia ar kitokia reakcija.
Paliečiant teatro etikos temą, sakyčiau, kad šia tema kalbama retai. Apie tokius dalykus, kad per sceną eiti su paltu gal nelabai galima. Apie tuos bandos instinkto nulemtus įpročius stoti, bėgti, o po su visais kartu vis tiek grūstis prie paltų.
Žiūrint iš kito kampo, labai norėtųsi, kad prieš eidami į spektaklį žiūrovai bent kiek pasidomėtų pjese, koks tai kūrinys. Teatro kritikams norėtųsi palinkėti kartais ateiti ir į repeticijas, dalyvauti procese.
Ne viskas šiuo klausimu yra gerai, bet vėlgi, aš manau, kad kaltinti tik žmonių, tik žiūrovų galbūt nederėtų. Tiems žmonėms gal tiesiog niekas nepasakė, gal vaikystėje neteko eiti į teatrą, ir dabar toks žmogus nežino, kaip reikia elgtis.
Kai prasidėjo tų spragėsių era, būdavo, ateidavo į teatrą su didelėmis jų dėžėmis ir kramsnodavo. Dabar – jau tikrai retas. Aš manau, viskas laikina. Štai neseniai Viktorija Daujotytė pasakė: „Dabar tiesa pasislėpė paskutinėje saugioje vietelėje, žmogaus viduje. Daugiau ji niekur nebeturi vietos“. Taigi – kol ji dar ten, tol mes galime dirbti.
