Savimi jau nebegalinčiu pasirūpinti tėvu besirūpinantis sūnus atspindi tikrojo krikščionio paveikslą. Susiruošęs išeiti iš namų ir atsisveikindamas su tėvu pamato, kad šis nesijaučia labai gerai. Tėvas nebesugeba nueiti į tualetą, nebesugeba susilaikyti ir tuštinasi į sauskelnes. Jis verkia ir nuolat atsiprašinėja sūnaus, kuris kantriai ir be priekaištų, guosdamas ir ramindamas tėvą dar ir dar kartą atsineša kibirą, šluostes, rankšluosčius ir pakeičia sauskelnes, apiplauna tėvą. Sūnus tai padaro pirmą kartą, pavedėjęs tėvą toliau ir šiam dar kartą nesusilaikius sutvarko viską antrą kartą.
Kaskart tėvas vis labiau verkia, vis garsiau atsiprašinėja, vis beviltiškiau atrodo. Toje situacijoje iškyla Dievo buvimo klausimas. Parimęs ant vaikštynės, nugara į žiūrovus tėvas stovi nuleidęs galvą ir verkdamas kartoja „Scusi... Scusi, scusi, scusi...“. Sūnus atsiklaupęs plauna tėvo kojas ir dar kartą viską sutvarko.
Pasodinęs kretantį žmogų į invalido vežimėlį nueina nunešti kibiro su purvinu vandeniu ir grįžęs išgirsta dar didesnius tėvo atsiprašymus − jis dar kartą nesugebėjo susilaikyti. Sūnus pratrūksta. Jis surėkia ant tėvo, rėkia visiems, sau ir kartu kažkam klausimą „Kodėl? Tėve, kodėl?“. Kur yra Dievas, kai jo labiausiai reikia? Kodėl jis leidžia taip kankintis žmogui?
Visą spektaklį į žiūrovus akis buvo įsmeigęs vos besišypsantis Jėzaus atvaizdas. Garsusis Antonello da Messina tapytas Jėzaus Pasaulio Išganytojo portretas, atrodo, stebi dviejų žmonių beviltiškumą, tragediją ir leidžia viskam vykti toliau. Kur yra tas Dievas, kuriam meldžiasi ir gieda kritikai, fanatai ir smerkėjai? Spektaklį stebėję žmonės nedrįsdami garsiau įkvėpti stebėjo realybę, kuria patiria tiek daug paprastų žmonių visame pasaulyje. Žmonės, kurie kasdien nuvalo išmatas nuo savo tėvų nugarų ir kojų, kurie kasdien kartoja jiems, kad viskas gerai, kad ne taip ir smirdi, kad juos labai myli, kad nėra reikalo atsiprašinėti.
Sūnus, surikęs ant tėvo ir verkęs scenos kampe puolė atgal prie jo ir atsiprašinėjo už tai, kad pakėlė balsą. Jie verkė apsikabinę ir pravirkdino žmones salėje. Verkė bene klūpėdami prieš romiai besišypsantį Jėzų. Sūnus dar kartą pakėlė tėvą ir nuvedė prie lovos. Sukrečia kambario kontrastas − baltas, sterilus, minimalistinis spektaklio pradžioje, o tėvui nukeliavus iki lovos jau suterštas, pilnas servetėlių, rankšluosčių, kibirų su vandeniu. Kasdienė daugelį metų trunkanti tokia pati priežiūra vieną dieną, kai tėvui pasidaro itin silpna, parklupdo sūnų prie jo ir visų žiūrovų klausia: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“
Palūžęs, viltį praradęs sūnus metafiziniame pasaulyje prieina prie savo Jėzaus ir nebyliai ten stovi. Užgęsta šviesos. Scena ištuštėja, lieka tik purvinas tėvas ant lovos, įeina vaikai su kuprinėmis, išberia ant žemės granatas ir vieną po kitos meta į paveikslą. „Kas be nuodėmės − meskit į mane akmenį“, sakė Dievo sūnus. Vaikai − pati natūraliausia gamtos išraiška, niekada nevaidinantys jausmų, visada, gal ir netyčia, bet išberiantys ką tuo metu galvoja, nemeluojantys. Vaikai mėto į, atrodo, atgijusį paveikslą granatas ir po viso chaoso nueina nuo scenos.
Spektaklio pabaigoje apipilta ir plėšoma drobė atveria žiūrovams žodžius: „Tu − (ne) mano ganytojas“. Žodis „ne“ nėra toks ryškus kaip visi kiti. Leidžiantis pasirinkti ir abejoti − Jėzus yra mano ganytojas ar nėra. Režisierius neverčia žmogaus galvoti taip, kaip spektaklio kūrėjai nori. Jis leidžia jam pačiam apsispręsti, priimti poziciją.
R.Castellucci sukūrė sunkų ir savo realizmu sukrečiantį darbą, verčiantį susimąstyti apie žmogaus ir tikėjimo santykį. Trapų ir kartu neišskiriamą. Su tokia realybe susiduria daugybė žmonių, kurie priversti stebėti kaip mylimi ir brangūs žmonės nyksta akyse. Išėjus iš spektaklio į žiūrovus buvo paleisti kiaušiniai. Protestuotojai stovėjo su plakatais ir lentelėmis, kurių prasmė − nulinė. Ir vienintelė emocija, kuri kilo pamačius visus tuos žmones − gailestis. Tad „Atleisk jiems Viešpatie, jie nesupranta, ką daro.“
 |
| Luko Balandžio nuotr./Protesto akimirka |
