„Sudėtinga surasti vieną karo priežastį. Šiuo spektakliu bandysime kalbėti apie žmoguje vykstantį karą: iš kur jis, kas jį sukelia, kur jo šaknys ar jis instinktyvus?“ – sako spektaklį psichologinei kelionei prilyginantis režisierius Á.Schillingas.
„Didį blogį“ drauge su režisieriumi ir dramaturgu M.Ivaškevičiumi kuria įvairi aktorių komanda: Diana Anevičiūtė, Dainius Gavenonis, Jevgenija Gladij, Gytis Ivanauskas, Vaiva Mainelytė, Valentinas Masalskis, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Valentinas Novopolskis, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Beata Tiškevič-Hasanova.
Šie aktoriai buvo atrinkti per atranką, kurioje dalyvavo net 60–70 žmonių.
Antradienį kūrybinė komanda sugužėjo į LNDT fojė, kur vyko premjerinio spektaklio pristatymas.
Teatro meno vadovas, pjesės autorius, režisierius, scenografas, kostiumų dailininkė ir būrys aktorių priminė didelę, darnią šeimą.
Visi kaip vienas pasakojo apie įstabią spektaklio kelionę iki scenos, repeticijas, kurios šiomis dienomis ypač įtemptos ir sustyguotos, besiveriantį kūrybiškumą ir naujas patirtis, nustebinusias bei privertusias susimąstyti net tokius patyrusius scenos vilkus kaip V.Masalskis.
Likus savaitei iki premjeros 15min.lt pateikia spektaklio kūrėjų samprotavimus, emocijas bei lūkesčius – iš savęs ir žiūrovo.
LNDT meno vadovas Audronis Liuga:
„Drįsčiau sakyti, kad trys teatro spektakliai – „Borisas Godunovas“, „Didvyrių aikštė“ ir „Didis blogis“ atstovauja trims fundamentalioms teatro kryptims. Labai smagu, kad jos susitinka šiame teatre.
Kodėl šie režisieriai ir kodėl dabar? Tai – dovana ir aktoriams, ir publikai. Norėjosi, kad tai būtų darbai, tapę kūrybiniais atradimais juos kuriantiems žmonėms. Kad mišri aktorių grupė atrastų ką nors naujo sau, o publika – sau. Ne šiaip naujovių, bet fundamentalių, nors galbūt užmirštų, dalykų. Šie spektakliai užduoda klausimus apie teatro misiją, vietą, kam jis kuriamas.
Turinio prasme šis spektaklis yra sunkiausias per penkerius metus: ir tema, ir aktorių vaidybos būdas. Tikiuosi, kad spektaklio prasmės ir vertė atsiskleis ne tik premjeroje, bet ir bėgant laikui.
Kalbant apie „Didį blogį“, tai – antras kartas teatre, kai toks garsus režisierius kuria spektaklį pagal naują lietuvišką pjesę, gimusią su šiuo kolektyvu. Visi šie žmonės yra pjesės ir spektaklio kūrėjai, o tai retas dalykas dramaturgijoje ir teatre. Džiaugiuosi dėl šio kūrybinio susitikimo.
Neblogai pažįstu Á.Schillingo teatrą įvairiais etapais. Visada žavėjo jo kūrybinė drąsa neužsisklęsti meniniame pasaulyje, bet atvirai žvelgti į supantį pasaulį ir nebijoti nutrinti tai, ką jau yra sukūręs, kurti iš naujo, į teatrą pasižiūrėti naiviai kaip vaikas. Nedaug režisierių tai drįsta.
Turinio prasme šis spektaklis yra sunkiausias per penkerius metus: ir tema, ir aktorių vaidybos būdas. Tikiuosi, kad spektaklio prasmės ir vertė atsiskleis ne tik premjeroje, bet ir bėgant laikui. Mat šis spektaklis nėra laiko aktualijų perteikimas. Tai – nuojautų, kuriomis gyvename, išraiška. Tomis nuojautomis paženklintas visas amžius.“
Režisierius Árpádas Schillingas:
„Iš pradžių pagrindinė mintis buvo rasti bendrus taškus Baltijos šalių istorijoje ir kultūroje, siekiant atspindėti ypatingą valstybių situaciją. Tačiau revoliucija Ukrainoje ir prasidėjęs karas pateikė dar konkretesnę temą. Pasiūliau ją Audroniui ir jis sutiko bei priėmė išmintingą sprendimą Marių pasirinkti kaip istorijos kūrėją.
Be to, Audronis man suteikė galimybę atlikti aktorių atranką. Ji buvo skirta ne tik LNDT, bet visiems aktoriams iš Lietuvos teatrų. Susirinko apie 60-70 aktorių, atranka truko penkias dienas.
Mano pozicija: režisierius – ne diktatorius. Todėl 24 valandas per parą praleisdavome diskutuodami. Man tai – įprastas darbo procesas.
Sutikau daugybę nuostabių aktorių, kurie atliepė mano prašymus ir lūkesčius. Daviau jiems skirtingas užduotis, daug eksperimentavome. Kūrybiniame procese man svarbiausia improvizacija, gebėjimas dirbti komandoje ir suprasti mano mintis. Buvo labai svarbu dirbti bendruomeniškai.
Vasarą 12 žmonių komanda leidomės į dešimties dienų stovyklą, kurioje pradėjome dirbti ties skirtingais karo aspektais.
Su dramaturgu dirbome ties pasakojimo linija, tačiau man buvo labai svarbus ir aktorių įsitraukimas, nes negali pasakoti apie tokius dalykus, nežinodamas žmonių požiūrio. Negali pasiekti aukšto lygio be visų indėlio. Mano pozicija: režisierius – ne diktatorius. Todėl 24 valandas per parą praleisdavome diskutuodami. Man tai – įprastas darbo procesas.
Marius rinko mūsų visų mintis, užsirašinėjo, žymėjosi, o po to daug ką įtraukė į pjesę. Aš esu liberalių pažiūrų žmogus, nenoriu kovoti, nenorime karo ar jame dalyvauti. Tačiau tikiuosi, kad spektaklio tema iškels klausimų pamąstymams, diskusijoms ir baimių dalijimuisi.“
Dramaturgas Marius Ivaškevičius:
„Pokalbiai apie pjesę prasidėjo prieš metus ar daugiau, tačiau Á.Schillingas prašė nerašyti, kol neatvažiuos į Vilnių. Gegužę užsidarėme porai dienų mano studijoje ir sudėliojome būsimos pjesės ir spektaklio planą, kuris, tiesą sakant, liko iš esmės nepakitęs.
„Didis blogis“ yra tiek pat apie karą kiek „Išvarymas“ apie emigraciją. Spektaklis išeina toli už Donbaso karo ribų. Tai yra kelionė į kažkur, kuri leidžia pažvelgti į save.
Á.Schillingas jau buvo atsirinkęs aktorius. Tai irgi diktavo medžiagą, nes kiekvienas aktorius yra su savo spalva, balsu, amžiumi, patirtimi. Personažą kuri į tai atsižvelgdamas.
Moterų režisierius atsirinko daugiau nei vyrų, todėl man pritrūko karių (juokiasi). Kita vertus, tai dar įdomiau. Matyt, yra stereotipas, kad karas – vyrų reikalas. Tačiau vyrai, kare dalyvaudami aktyviai, arba grįžta namo, arba ne, o visas skausmas tenka moterims, kurios yra didžiausios karo aukos, nors tiesiogiai jame nedalyvauja.
„Didis blogis“ yra tiek pat apie karą kiek „Išvarymas“ apie emigraciją. Spektaklis išeina toli už Donbaso karo ribų. Tai yra kelionė į kažkur, kuri leidžia pažvelgti į save.“
Scenografas Marius Nekrošius:
„Buvau pakviestas įrėminti spektaklį. Nemoku kalbėti apie savo darbus – tegul jie kalba už save. Bandėme į kai ką pažiūrėti naiviai, į kai ką – labai rimtai. Nuosekliai sekiau kūrinio atsiradimo aplinkybes, nes man įdomu. Kai vyksta repeticijos, jaučiu, kad turiu būti kur nors šalia.“
Kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė:
„Režisierius nemėgsta dirbtinumo, jam reikia, kad būtų įtikinama. Režisierius nenorėjo karinių rūbų, nes neaišku, kur tas karas vyksta – turbūt kasdien net paprastoje visuomenėje, bet kuris žmogus bet kada gali būti įtrauktas. Nenorėčiau plačiau pasakoti, tik galiu užsiminti, kad galbūt bus atvertas teatro lobynas ir atsiras kitokių kostiumų.“
Aktorius Valentinas Masalskis:
„Paprastai, kai dirbi su medžiaga, jauti, kokia bus publikos reakcija, kaip tai veiks publiką – tiesiog žinai. O dabar aš tikrai nežinau, kaip ji jus paveiks, kaip jūs valgysite tą medžiagą: kojomis, rankomis ar burna. Todėl man įdomiausias bus susitikimas su jumis. Kažką nujaučiu, bet žinau, kad bus netikėta.
Kalbant apie komandą, grupė yra labai mobili, generuoja idėjas, greitai jas perdirba. Dešimties dienų stovykloje išmokau, kad aktoriai medžiagą gali analizuoti ne burna, o veiksme, kurdami etiudus. Pats šią techniką bandysiu ateityje, dirbdamas su jaunais žmonėmis.“
Aktorius Martynas Nedzinskas:
„Iki šiol nedirbau jokiose sodybose, todėl joje praleistas laikas liks ilgai, tai buvo puikus laikotarpis. Kartu valgėme, dirbome, filosofavome, kalbėjomės.“
Aktorius Gytis Ivanauskas:
„Ne pirmą kartą dirbu su šiuo režisieriumi – jis vis dar toks pat geras. Įdomu, kai režisierius išbando kiekvieną aktorių, kad sužinotų, kaip lanksčiai jis gali dirbti su vienu ar kitu kolega, įmesdamas jį į skirtingą kolektyvą. Gerbiu vien dėl to, kad nemačiau jo supykusio, negirdėjau keiksmažodžių, nors pjesėje jų ir nemažai. Režisierius rodo vienodą pagarbą aktoriams, technikams, valytojoms. Visi šiame teatre yra lygūs.“
Aktorė Beata Tiškevič-Hasanova:
„Labiausiai patiko, kad dirbant su šiuo režisieriumi reikia ne tik įsikūnyti į veikėją, bet įdėti savo minčių, atskleisti savo požiūrį. Ne tik save nutrinti ir susikurti iš naujo, bet ir įdėti savasties.“
Aktorė Vitalija Mockevičiūtė:
„Man tai buvo viena įdomiausių teatrinių patirčių. Ir atranka, ir stovykla, ir repeticijos. Ilgai atsiminsiu. Tiesa, kalbant apie tai, kad režisierius aktorius sugrupuoja su skirtingais kolegomis, tai su Martynu aš nieko nedariau, užtat spektaklyje mes kartu nueiname į tamsą.“ (juokiasi)
Aktorė Diana Anevičiūtė:
„Kartais kyla klausimas, kaip blogis gali būti didis? Bet supranti, kad jo tiek daug... Režisierius sukūrė nuostabią atmosferą, naujai atsiskleidė žmonės.“
Aktorius Valentinas Novopolskis:
„Atsikeldavome, nusiprausdavome, papusryčiaudavome ir pasiskirstydavome į grupeles. Kelias valandas kūrėme etiudus ir turėjome grįžti jų parodyti. Tai – labai geras kūrybinis kelias, gaila, kad jis išnyko. Spektaklyje vaidins labai geri aktoriai – man garbė, pasisekė, kad čia patekau.“
Aktorius Dainius Gavenonis:
„Su režisieriumi dirbu ne pirmą kartą, bet kaip pirmą. Toks demokratiškas režisierius, kuris ištrintų sienas tarp savęs ir aktorių ir stengtųsi, kad kiekvienas jaustųsi gerai, nedažnai pasitaiko. Po stovyklos mes vienas kitam tarėme ačiū, lyg tai buvo pabaiga, o iš tikrųjų tai – tik kūrybos pradžia, spektaklis dar tik gimsta.
Buvo gera kelionė iki scenos, o dabar – sunkus darbas. Aišku, ir stovykloje buvo ir sunkių dalykų: parduotuvė toli nuo kaimelio, kuriame gyvenome, nebuvo interneto. Be to, režisierius įpratino laiku nueiti į tualetą, nes nėra tam vėliau laiko.“
Aktorė Nelė Savičenko:
„Kaip poterius mes visi kalbame tą patį. Tačiau iš tikrųjų, šis režisierius dirba be efektų, režisūrinių triukų, fokusų. Didžiausias triukas – darbas su aktoriumi, kuris įkrauna. Trūks to, kai režisierius išvažiuos. Esu dėkinga kolegoms, jų kantrybei, tvirtam tikėjimui ir darbui. Spektaklis nebus lengvas mums – nebus lengvas ir žiūrovams. Norėčiau, kad išeitume pasikrovę, o ne nusiaubti.“
