Kitas Antarktidos ekspedicijos išsilaipinimo taškas buvo numatytas Antarktidos pusiasalyje, Neko Harbor įlankoje ant ledyno. Neko Harbor įlanką atrado belgas Adriano de Gerlache, jo vadovaujama ekspedicija čia keliavo dar 1897–99 metais. Priešais ekspedicijos dalyvių akis nuo ledyno atskilo ir į Antarkties vandenyno gelmes paniro didžiulis ledo luitas – taip Antarktida priminė lietuviams apie vykstantį pasaulinį atšilimą. Pakerėti didingo ir gana retai keliautojų akiai pasitaikančio reginio ekspedicijos dalyviai keliavo Antarktidos ledynu, vis susimąstydami: ar sugebės žmonija išsaugosi ledynus, juk tiek daug jų jau yra ištirpę...
Be Neko Harbor įlankos ledyno lietuviai išsilaipino dar keliose mažesnėse salose. Kiekvienas išsilaipinimas į krantą užtrunka apie 2–3 valandas. Lietuviai lipo į „Zodiac“ tipo laivelius, plaukė į krantą, kur pėsčiomis ėjo numatytą maršrutą, kuris neretai driekėsi tarp kalnų ir ledynų, pingvinų, jūrų liūtų bei ruonių kolonijų. Tokiuose išsilaipinimuose į krantą Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo mėgėjų asociacijos (PLKSMA) nariai turi unikalią progą susipažinti su nepakartojama Antarktidos gyvūnija.
„Retai kur pasaulyje iš kelių metrų atstumo galima pamatyti ir stebėti laukinius, taikiai nusiteikusius, didingus jūrų liūtus bei ruonius“, – pasakojo PLKSMA ekspedicijos vadas Algimantas Kepežėnas.
Ekspedicijos laivui išplaukus link Šetlando salyno, keliautojai stebėjo paukščius, banginius, orkas, jūros liūtus, ruonius ir jūros dramblius. Jau nieko nebestebino šalia laivo praplaukiantys ruoniai ar jūrų liūtai, labiausi visi tikisi vėl ir vėl išvysti orkas.
Gerokai vėliau PLKSMA ledlaužiui pasiekus Šetlando salyno krantus, ekspedicijos nariai išsilaipino Livingstono saloje, kurioje stebėjo jūros paukščius bei aplankė dideles jūros liūtų ir pingvinų kolonijas.
