Visą ekspedicijos dienoraštį rasite čia.
Tai vienintelis būdas pranešti kolegoms informacija. Šioje vietoje neveikia, nei mobilus ryšys, nei racijos. Policijos pareigūnų neįspėjusi kavinės darbuotoja privertė juos ieškoti mūsų visomis kryptimis iki antros valandos nakties. Paieškoms užsitęsus pareigūnai nebuvo patenkinti mūsų pasirinkimu bandyti įveikti perėją. Įsakmiu tonu gavome nurodymą pakuotis daiktus ir vykti su jais į artimiausią policijos nuovadą. Paaiškinome, kad vienas motociklas jau pertemtas per sniegą ir jo gabenimas atgal užtruks apie tris valandas, be to naktį tai daryti pavojinga. Pareigūnai mus paliko nakvoti toje pačioje vietoje, o patys išvažiavo, kad nesušaltų. Naktį apsilankė dar kelis kartus. Auštant pažadino ir paklausė ar tikrai neliksime čia nakvoti dar vieną naktį. Gavę neigiamą atsakymą palinkėjo gero kelio ir išvyko.
Tikėtina, kad pareigūnai yra gavę griežtą įsakymą saugoti užsienio turistus, kaip savo akį. Paklausus ar čia pavojinga, kad jie taip rūpinasi paprastai atsako, kad ir taip ir ne. Toje perėjoje prieš metus buvo vienas rimtas incidentas.
Taip prasidėjo kol kas ilgiausia ir sunkiausia ekspedicijos diena. Trys kilometrai per dešimt valandų toks mūsų šios dienos greitis. Patekėjusi saulė atliko savo darbą ir motociklų gabenimas per sniegą tapo pragarišku darbu. Tempti per du šimtus kilogramų sveriantį motociklą klimpstantį pusę metro į sniegą tikrai ne lengviausia užduotis. Kelias per sniegą tęsiasi du kilometrus. Visą motociklo krovinį pernešti reikia atskirai. Persikelti iš vienos milžiniškos pusnies pusės į kitą teko sukarti apie dvidešimt penkis kilometrus. Daug džiaugsmo pagaliau įveikus šią sunkią atkarpą. Deja džiaugsmas pirmalaikis, pavažiavus kelis šimtus metrų ir keliui padarius keletą vingių prieš mus išdygsta dar viena pusnis. Ne tokia ilga, bet su dideliu nuolydžiu. Neviltis matant, kad tokiu sniego lopų ir nuošliaužų vien matomoje kelio atkarpoje ne viena ir ne dvi. Vėl nuimama visa manta kiekvienas motociklas pertempiamas atskirai. Kiekviena tokia kelio atkarpa įveikia ne po vieną kartą. Tą patį kelią reikia įveikti ne mažiau nei 8-9 kartus. Jaučiamas nuovargis. Ir be nuovargio sunkioje atkarpoje pasipila kritimai. Sniegas minkštesnis nei akmenys tad nei technika, nei žmonės nenukentėjo.
Pagaliau paskutinis sniego liežuvis įveiktas. Už jo matosi šviežiai į purvą įspaustos padangų žymės. Bet ir čia kalnai nenori mūsų paleisti. Iš staiga atėjusio debesies prapliumpa lietus. Nuo kiekvieno kalniuko pasipila purvino vandens upeliukai plaunantys kelią po ratais. Kelias darosi slidus ir pavojingas. Vietomis kelio plotis siekia vos du metrus. Vienoje kelio pusėje uola, kitoje skardis. Kristi 5-20 metrų į kunkuliuojantį kalnų upelį neviliojanti perspektyva. Prieš pat motociklininkų koloną pragarma griūtis. Kelias neužverstas. Lengviau atsidustame. Po valandėlės lietus liaujasi taip pat staiga, kaip prasidėjo.
Artėjame prie nemažo kaimo. Pagaliau civilizacija... Su nerimu pravažiuojame pro kaimą, kuris akivaizdžiai matosi yra apleistas ir negyvenamas. Galvoje sukasi klausimas - kas galėjo nutikti, kad visi kaimo gyventojai jį paliko. Etninis valymas? Epidemija?.. Klausimas taip ir liks neatsakytas.
Per dvidešimt valandų įveikus 88 kilometrų atsidūrėme Tsageri miestelyje, kurio prieigose mus pasitiko policijos pareigūnai saugosiantys mūsų ramybę šiame regione. Sutemus vietos palapinei nusprendėme neieškoti. Pasitenkinome pirmu policininkų nurodytu namu, kuriame galima būtų apsistoti.
Mes randamės:
N 42 38.962
E 042 46.357
Aukštis virš jūros lygio 508 metrai
Temperatūra: oro +20
19 dieną įveikta 88 km
