Sigita: Trečioji diena buvo „autostradinė“ – t.y. mažai iššūkius keliančių miškelių/pievelių, daug ilgų tiesių žvyrkelių, kuriais važiuodami rijome vieni kitų keliamas dulkes. Dėl tų dulkių kimšosi mano motociklo oro filtras ir į vakarą darėsi vis sunkiau draugiškai sutarti su savo technika. Tą dieną akivaizdžiai supratau komandos svarbą – ypač tada, kai kėlėmės per geležinkelį. Bet kuriuose sunkiuose etapuose labai svarbu tiek moralinis palaikymas, tiek fizinė pagalba ?Važiuojam juk visokiais keliais, nori nenori šen ten motociklas nukrinta... O maniškis sunkus (apie 200 kg.), tenka pripažinti, kad jei jau paguldau, viena jo pakelti negaliu... Na, o šiaip diena buvo puiki – daug gražių vaizdų, kvapų, energijos perteklius ir susitikimas su jūra (nakvynės vieta buvo prie Būtingės)
 |
| Žygis motociklais „Aplink Lietuvą 2010“: trečioji diena |
Edvardas: Jau iš pat ryto supratu, kad šiandien spręsis ar galėsiu tęsti APL‘ą ar ne. Po vakarykštes traumos, tvinkčiojantis čiurnos sanarys ir maudžiantis kelienis nieko gero nežadėjo. Po nakties sustingusi koja skaudėjo vos primynus ir nebuvo aišku kokia tiksliai trauma – lūžis, skilimas, ar trūkę raiščiai. Andriaus iš Biržų pagalbos dėka (didelis ačiū jam už rūpesti ir supratimą) padarytos rentgeno nuotraukos liūdijo apie tai, kad lūžių ir įskilimų nėra, o tai reiškė tikimybę tęsti kelionę toliau. Elastiniu bintu sutvarstyta koja į batą šiaip taip tilpo ir aš buvau pasiruošęs tęsti kelionę.
Maršrutas laukė gana ilgas – apie 450 km. Tačiau tai daugiausiai žvyrkeliai ir pievos. Nors stengiausi saugoti skaudančia koją, tačiau pakartotinai nuvirtau beveik nuo stovinčio motociklo smėlingoje vietoje. Užsigavau tą pačia koją. Tikriausiai tai dėl perdėto saugojimosi ir savisaugos instinkto paaštrėjimo. Važiavimo prasme sudėtingas buvo tik persikelimas per geležinkelio bėgius. Man vienam tai būtų buvę sunkiai įveikiama jei ne komandos palaikymas ir pagalba. Vakare pasiekiam Būtingę. Laukia stovykla ir gerai nusiteikę bendražygiai. Etapas baigtas.
Ramūnas: Labai daug kilometrų turintis etapas ir nesudėtingi keliai, tai reiškia galima bus paganyti akis į nuostabią Lietuvos gamtą. Važiuodamas pirmas mačiau daug lietuviškos faunos atstovų, kurie miestiečiams dažniausiai matomi tik zoologijos soduose, briedis, lapės, zuikiai, meškėnas, gervės ir t.t. Visi džiaugėsi laisve, kaip ir mes, lėkdami motociklais. Žvyrkeliais važiuoti enduro motociklu yra smagiau negu esfaltu, greitį galima viršyti labai saugiai, ką mes kartais ir padarydavome, nes keliai visiškai tušti. Žvyrkelių didžiausias trūkumas – dulkės. Stulpai dulkių kilo iš po lekiančio motociklo, tad žinoma man kaip kelionės vedliui pasisekė labiausiai. Gale važiuojančiai komandai teko laikyti padorų atstumą vienas nuo kito, kad nepavirsti dulkių siurbliais ir bent kažką matyti. Užuojauta jiems... Išbandymas buvo persikęlimas per geležinkelius, vienas jų turėjo gal kokias 6 juostas, esant temperatūrai +30, su visa amunicija ir sunkiais motociklais tai kainavo daug prakaito kiekvienam. Kitas geležinkelis kurį reikėjo įveikti buvo ant baugaus, stataus pylimo, pirma reikėjo pakilti stačiu kalnu, tada draugų pagalba persinešti 250 kg sveriantį motociklą, tada dar pervažiuoti tiltą virš upės per kok
 |
| Žygis motociklais „Aplink Lietuvą 2010“: trečioji diena |
į metrą pločio ruožą kurio danga didžiuliai skaldos akmenys tampantys motociklą į šonus, kai apačioje teka srauni upė. Nors buvo labai karšta ir kiek nejauku, komanda sėkmingai įveikė išbandymus. Vakare mūsų laukė apdovanojimas – maudynės gaivioje baltijos jūroje. Grįžome kaip visada paskutiniai, tamsoje. Tačiau gausus Klaipėdiečių enduristų ratas pasitikęs mus „užkrovė“ linksmam vakarui. Klaipėdiečiai tikri šaunuoliai, pasirūpino žuvim, žvakėm nuo uodų ir gera nuotaika. Statom palapines, maudomės jūroje, laužas ir gera kompanija, tobulas vakaras...
