– Ar dabar esi labai užsiėmęs, ką veiki?
– Dabar pagrindinis dėmesys ir visos jėgos skirtos „Svyniui Todui: demonui kirpėjui“. Prieš tai dvi savaites apskritai dirbome nuo ryto iki vakaro. Bet šis darbas nevargina. Vos praėjo diena, kai baigėsi repeticijos, o aš jau ir galvoju, ką čia nuveikti (juokiasi). Vis dar vyksta spektakliai „Paryžiaus katedra“, kuriame dainuoju. Su grupe „Soul Stealer“ turime įrašę antrąjį albumą, deriname jo leidybą, viršelį. Vasario 6 dieną vyks mūsų koncertas „Mulen Ruže“. Veiklos man užtenka, bet spėju ir išsimiegoti.
– Daug kas skundžiasi, kad dėl krizės nėra darbų. Tavęs sunkmetis neužkliudė?
– Aš turiu ką veikti. Džiaugiuosi turėdamas darbų, kurie teikia malonumą. Išgyventi lėšų užtenka, ačiū Dievui, papildomai dirbti nereikia (juokiasi).
– „Svynis Todas: demonas kirpėjas“ – pirmas kūrinys, kuriame esi apsuptas vien operos solistų. Kaip manai, ar operinis dainavimas pavilios ir tave?
– Neslepiu, kad dabar norėčiau padainuoti ir operą. Subrendau tam, man labai įdomu. Nors žinau, kad dukart daugiau reikėtų dirbti nei kitiems. Kad ir kokia nedidelė būtų partija. Bet man patinka. Kai turiu tikslą, terminą, iki kurio turiu ką nors nuveikti, vyksta esminis tobulėjimas.
– O kaip studijos?
– Mano mokslai sustabdyti, pasiėmiau akademines atostogas. Mokausi Vilniaus kolegijos Menų fakultete aktorinio meistriškumo. Žinoma, norėtųsi šauti į kokią Londono karališkąją muzikos akademiją, dainuoti „Covent Gardene“, bet viena yra norėti, o kita, kas yra iš tikrųjų. Ten norinčių patekti – daugybė.
 |
| J.Milius su Lauryna Bendžiūnaite |
– Dalia Ibelhauptaitė tau be jokių atrankų suteikė šansą, tai lyg ir paskatinimas, paraginimas...
– Taip, už tai esu labai dėkingas. Tai iš tiesų mano šansas. Turiu iš savęs išspausti maksimumą, jei dabar mano darbo rezultatai bus geri, po „Svynio Todo“ galėsiu judėti į priekį. Džiaugiuosi, kad esu išstumtas iš savo pasitikėjimo zonos, – čia dainavimas turi būti labiau klasikinis, tai man dar šiek tiek sunku. Tai man iššūkis ir galimybė tobulėti.
– Ar šiemet bent akimirką buvo kilusi mintis dalyvauti „Eurovizijos“ dainų konkurse?
– Ne (šypsosi). Aš nesu eurovizinis atlikėjas. Tas konkursas niekada nebuvo nei mano tikslas, nei siekiamybė, nei svajonė. 2008-aisiais visa tai buvo padaryta labai netikėtai, ekspromtu. Po to tiesiog teko suktis iš padėties (juokiasi).
Niekada šio konkurso nesureikšminau. Istorija buvo tokia: esu žmogus, kuris tesi savo pažadus. Manęs dainos kompozitorius paprašė padainuoti. Sutikau. O po metų pasakė, kad sukūrė man dainą... „Eurovizijai“ (juokiasi). Antrąkart ten neičiau. O kam? Negaliu pasakyti, kad man ten nereikėjo dalyvauti, juk paskui įvyko daug naudingų dalykų. Mane pamatė „Eurovizijoje“, dėl to pasiūlė dalyvauti „Triumfo arkoje“, o ten susipažinau su operos solistais, pasimokiau pas Vladimirą Prudnikovą, susipažinau su Ieva Prudnikovaite, padarėme savo programą. Mane pastebėjo D.Ibelhauptaitė ir po pusantrų metų mane pakvietė į dainuoti su „bohemiečiais“.
– Su I.Prudnikovaite buvote net supiršti...
– (Juokiasi.) Skaičiau, net kaip atrodytų mano ir Ievos vaikai. Bet tai buvo neegzistuojantis romanas.
– Ar klausaisi lietuviškos estrados kūrinių?
– Ne, šiuo klausimu esu prastas patriotas. Lietuviškų grupių apskritai niekada neklausiau, net tų senųjų, legendinių... Jos manęs per daug nežavi.
– O savo favoritą šių metų „Eurovizijoje“ turi?
– Tiesą pasakius, turiu. Netyčia išgirdau kažkuriame iš internetinių portalų „InCulto“. Su Jurgiu Didžiuliu susipažinome ir susidraugavome per roko operą „Jėzus Kristus – superžvaigždė“. Man jis labai patiko ir kaip žmogus, ir kaip atlikėjas. Aš susižavėjau jo ir grupės daina, joje labai daug „groove‘o“, daug energijos. Man labai patiko. Aš juos palaikyčiau – tikrai išsiųsčiau SMS (juokiasi).
– Vis dar neapleidi savo grupės, groji su draugais?
– Kiek įmanoma, stengiamės aktyviai repetuoti. Visa grupės veikla nuo pat pradžių iki dabar buvo idėjinė – pinigų iš to neužsidirbame. Tai darome vien dėl to, kad tai didelis malonumas mums patiems. Prieš pusmetį įrašėme antrą albumą, „kaifuojame“ nuo to. Ketiname dalyvauti Vilniuje vyksiančioje „undergroundinėje“ atrankoje „Wacken Metal Battle“, kurią laimėjusi grupė gali važiuoti į vieną didžiausių pasaulyje sunkiosios muzikos festivalių po atviru dangumi – „Wacken Open Air“ Vokietijoje. Esu ten buvęs dvejus metus kaip žiūrovas. Ten susirenka 80 tūkst. žmonių, o laimėjus konkursą Lietuvoje būtų suteikta proga groti su kitomis grupėmis iš dar 19 šalių. Geriausiai pasirodžiusi grupė gauna metinį kontraktą su labai gera sunkiosios muzikos leidybos kompanija.
– Manai, Lietuvoje yra pakankamai sunkiosios muzikos klausytojų, kad ji gyvuotų?
– Taip, yra. Man atrodo, jų net pamažu daugėja. Kiekvieną koncertą vis matai, kad ateina nematytų veidų. Nesame ta grupė, kuri labai dažnai koncertuoja. Pastarąjį kartą, kai koncertavome Vilniuje, buvo pilna salė klausytojų, daugelio jų nė nepažinojau.
– Sunkioji muzika tavo klausomos muzikos sąraše turi neginčytiną pirmenybę?
– Yra dar bliuzas ir džiazas, tačiau sunkiąją muziką klausau reguliariai – ji tonizuoja mane ryte ar padeda, kai reikia energijos, paaštrinti emocijas.
– Metalistai kai kuriems nepatinka dėl ilgų plaukų, jie kaltinami agresyvumu... Kaip yra iš tikrųjų?
– Tegul kas kaip nori, taip ir mano. Įdomiausia, kad metalistai dažnai būna intelektualesni už įprastą naktinio klubo lankytoją. Jie labai daug kuo domisi. Pažįstu tokių, kurie iš pažiūros galėtų visą dieną alų gurkšnoti, o iš tikrųjų yra apsigynę daktaro laipsnį ar baigę kvantinės fizikos mokslus. Išvaizda apgaulinga, tačiau jie domisi daugybe dalykų.
– Kuo domiesi pats?
– Anksčiau domėjausi muzika (juokiasi). Man įdomi ekologija, seku Lietuvos ir pasaulio naujienas. Ketinu kitą automobilį pirkti ekologišką – hibridinį. Dabar vairuoju neekologišką „Nissan Primera“ (juokiasi). Net stengiuosi rūšiuoti atliekas. Kitų hobių kaip ir neturiu. Ankstyvoje paauglystėje buvau pradėjęs rinkti pašto ženklus. Yra surinktas storas albumas pašto ženklų, kurie vieną dieną tikrai bus vertingi. Net alaus bokalo su draugais dažnai nekilnoju – nėra laiko. Stengiuosi bent 3 kartus per mėnesį nueiti į spektaklį ar koncertą, pasikultūrinti.
– Turi kokį mylimą mokytoją, patarėją, įkvėpėją?
– Niekada nebuvo taip, kad turėčiau vieną idealą. Ir nematau prasmės tokio turėti, nes yra daugybė savo sričių specialistų, iš kurių gali ką nors pasiimti. Tai stengiuosi ir daryti. Patarėjų skirtingais gyvenimo etapais buvo skirtingų. Mano grupės gitaristas Enrikas yra mano vaikystės draugas, jis visada pataria, palaiko. Kažkuriuo metu, kai pradėjau mokytis vokalo, toks žmogus buvo Česlovas Gabalis, vėliau – Povilas Meškėla. Jis iki šiol pagelbėja.
– Kaip vertini „bohemiečių“ kolektyvą?
– Visada, kai ateini į naują aplinką, matai, kas ir kaip, povandeninių srovių. Šioje „šeimoje“ man patiko tai, kad nėra intrigų, veidmainysčių. Komanda stipri tuo, kad kiekvienas stengiasi palaikyti kitą. Visada jauti partnerio palaikymą, žinai, kad jei kas bus netaip, visi mėgins vienas kitam padėti, ištraukti. Nėra taip, kad visi soluoja. Visi šilti, be jokios arogancijos, todėl ir nesijauti kaip koks svetimkūnis.
– Gyvenime turi draugę, o scenoje „Svynyje Tode“ vaidini aistringai įsimylėjusį jaunuolį. Ar draugė nepavyduliauja?
– Ji dar nematė spektaklio (juokiasi), nežino, kas jos laukia. Tikiuosi, kad nepavyduliaus (juokiasi). Juk tai aktorystė, esu personažas. Gyvenime esu kitas žmogus.
– Tamsus spektaklio siužetas negąsdina?
– Man „Svynis Todas“ labai patiko dar prieš sužinant, kad jame vaidinsiu Antonio. Jei spektaklis, personažas nereikalauja daug pastangų, kad jį įgyvendintum, vadinasi, personažas ne tau. Nes tokiu atveju nepadarysi maksimumo, neišeisi iš savo pasitikėjimo zonos. Turi būti iššūkis, kad rezultatas būtų geras.
Antonio yra jaunesnis už tikrąjį mane beveik 10 metų. Per kūrinį jis užauga – pradžioje būna naivus, bet gyvenimo purvas ir žiaurumas vaikiną greitai subrandina. Personažą įdomu atlikti, nes visa tai esu pats išgyvenęs. Kadaise buvau įsimylėjęs, paskui subrendau, pasikeičiau, apsistačiau sienomis. Tai savotiškai verčia prisiminti, koks buvau anksčiau, kad galėčiau įgyvendinti personažą.
– Nedvejodamas sutikai vaidinti šiame spektaklyje?
– Buvau matęs filmą, žinau kūrinio siužetą. Jis man patiko. Neabejojau, tai buvo iššūkis. Sakau sau: kadangi sutikai, būk malonus ir neapsikakok (juokiasi), padaryk ir įgyvendink. Kol kas viskas, manau, puikiai einasi. Tai gana didelis vaidmuo, sudėtingas, tiesiog pasiėmiau jį ruoštis anksčiau, kad spėčiau padaryti gerai.
