Kaip prasidėjo jūsų kelionė su bohemiečiais?
„Bohema“ buvo mano pirmasis darbas su režisiere Dalia Ibelhauptaite. Paskambino, pasakė, kad bus toks pastatymas, pasakė, kad renka jaunus dainininkus, ketina juos suburti ir pastatyti spektaklį. Iki to laiko manęs Dalia net nežinojo. O aš ją pažinojau nuo vaikystės – mano pusseserė dirbo tame pačiame vaikų darželyje, kur jos mama buvo vedėja. Tik po to jai šį faktą pasakiau (juokiasi). Pasijuokėm. O po to sulėkė kiti darbai, taip viskas ir prasidėjo.
Abejonių, sutikti ar nesutikti nebuvo?
Ne, nebuvo. Tai atrodė įdomu, muzika buvo priimtina, norėjosi sudainuoti.
Dabar daugiausiai laiko praleidžiate Vokietijoje?
Jau pusę metų dirbu Diuseldorfe, Reino operoje. Per sezoną ten sudainuosiu 28 spektaklius. Kol kas kontraktą esu pasirašęs dvejiems metams. Iki tol daug dainavau Kaune, nors ir dabar ten dainuoju, Vilniuje, Rygoje, Taline. Daugiausia automobilyje gyvenau (juokiasi). Kovo mėnesį Kaune bus pora spektaklių, Rygoje gal koks vienas.
Kokios muzikos klausotės automobilyje?
Radijo dažniausiai. Kartais džiazo.
Jau kovo mėnesį bus parodyta „Bohema“, spektaklis, nuo kurio 2006-aisiais pradėjote karjerą kaip „bohemietis“. Ar vaidmuo šioje operoje jums yra ypatingas?
Visada savo darbą stengiuosi padaryti kuo geriau, jei ruošiuosi spektakliui jam ir atiduodu visą laiką. Man visi vienodi vaidmenys. Kita vertus, „Bohema“ yra „Bohema“, juk tai buvo pirmasis mūsų spektaklis, labai daug dirbome ir įdėjome daug širdies. Beto jos siužetas yra labai jautrus.
Koks buvo visos bohemiečių trupės kelias nuo susikūrimo?
Tarpusavyje esame pažįstami daug metų. Kai kas kartu studijavome. Su visais iš karto suaugome, nuo pat pradžių tapome šeima. Viskas iš tiesų pas mus gražu, tai nėra tik kalbos. Pas mus nėra konkurencijos – kiekvienas turime savo nišą, galime pasitikėti vieni kitais.
„Bohemiečio“ Edgaro Montvido troškimas buvo sudainuoti „Verterį“. Apie kokį vaidmenį svajojate jūs?
Vienas turėtų išsipildyti vasarą Diuseldorfe (triskart nusispjauna), kad tik neprisišnekėčiau. Tai Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, kuriame atliksiu E.Onegino vaidmenį. Yra ir kitų svajonių, norėčiau Giuseppe Verdi operoje „Don Karlas“ sudainuoti Markizą Pozą. Dalia apie šią mano svajonę žino, gal kada jį čia ir padainuosiu, labai norėčiau. Kai chebra sava, dainuoti maloniau (šypsosi).
Ar sunku dirbti toli nuo namų?
Iš pat pradžių buvo sunku, dabar jau šiek tiek lengviau. Atvažiavau rugpjūčio pabaigoje, o pirmas spektaklis buvo tik spalio pabaigoje. Tas repeticijų laikas buvo nelengvas, dabar jau įsivažiavau į repertuarą, tapo lengviau. Ten jaunas kolektyvas, be to, visai šalia, už 30-ies kilometrų yra kita „bohemietė“ – Ieva Prudnikovaitė. Susitinkame dažnai, važiuoju pasižiūrėti jos spektaklių ir jinai atvažiuoja. Yra savų ir ten (šypsosi).
Scenoje esate energingas, kunkuliuojantis tarsi gyvsidabris. Koks esate gyvenime?
Reikia turėti „storą odą“, kaip bebūtų, gyvenimas operoje – tai kova už būvį. Ne tiek dėl intrigų, tiesiog visą laiką kovoji pats su savimi.Gyvenime aš ramus, tikrai ne gyvsidabris. Nežinau, kodėl toks didelis skirtumas. Scenoje viskas kitaip, nors dalis manęs, be abejo, personažuose yra. Realybėje daug kas mano, kad esu nekalbus. Aš toks (šypsosi).
Koks buvo didžiausias ir sudėtingiausias režisierės D.Ibelhauptaitės reikalavimas jums per tą laiką, kurį dirbate kartu?
Nusiteikti rimtam darbui, nes dirbame po 14 valandų per parą be jokių poilsio dienų. Tas pats buvo su „Svyniu Todu: demonu kirpėju“. Šešias savaites dirbome po 7 dienas per savaitę. Didelis iššūkis turėti kantrybės ir nebijoti didelio darbo. Ir, žinoma, nesusirgti. Juk be pastatymo būna ir kitų pastatymų, kuriuose dainuoji – labai svarbu viską susiplanuoti ir susidėlioti taip, kad galėtum suspėti.
Kokių kurioziškų situacijų yra nutikę per spektaklius ar jiems ruošiantis?
Tų nutikimų yra, buvo pora kolegų nukentėję nuo manojo „gyvsidabrio“. Kartą praskėliau galvą vienam kolegai „Bohemoje“, 7-ių siūlių prireikė... Dabar vėl artėja „Bohema“, įdomu, kaip bus šįsyk (juokiasi). Gal dar buvau kada kokį tekstą pamiršęs, bet ypatingų situacijų daugiau lyg ir nebuvo.
Kodėl „bohemiečiai“ taip laukia 100-ojo spektaklio?
Mes visada pažymime jubiliejinius, apvalesnius spektaklius. Norisi pasidžiaugti. Per trumpą laiką buvo surinkti žmonės iš daugybės vietų, šitiek spektaklių padaryta. Tai tikrai didžiulis Dalios nuopelnas. Linkiu mums visiems, kad tai nebūtų paskutinis šimtas (šypsosi). Potencialo tikrai dar yra, kad tik visiems užtektų sveikatos.
Visi jūs už scenos ribų artimi draugai?
Taip. Paskambint vienas kitam tikrai galime bet kada.
Ką veikiate be scenos, gal turite kokių pomėgių?
Nebent vasarą... Man geriausias poilsis yra tėviškėje, Merkinėje. Visada ten pailsiu. Krapštinėju ką nors buityje. Namų nestatau – remontuoju. Baseiną tvarkiau prieš porą metų, pernai stogą tvarkiau. Man tai įdomu, nes niekas nemokino. Pasižiūriu ir mėginu savo jėgomis.
Ar turite kokį tikslą profesinėje karjeroje?
Kad papulčiau į kokį konkretų teatrą, tai ne. Viskas tekmėje – kaip bus, taip. Didelio tikslo neturiu, stengiuosi savo darbą padaryti kuo geriau ir tiek.
Kur maloniausia dirbti?
Negaliu pasakyti, visur gerai. Lietuvoje visi savi, gerai pažįstami, čia malonu grįžti. Kitur – kitaip. Vokietijoje, pavyzdžiui, mane labai gerai priėmė kolektyvas, teatro vadovybė. Džiaugiuosi, kad ten dainuoju savo repertuarą. Prieš važiuodamas girdėjau kalbų, kad galima ten „nusidainuoti“, bet man viskas sėkmingai pasisuko, pasisekė. Dar ir grafikas labai geras, dabar turiu laisvą mėnesį, kurį praleisiu Lietuvoje.
Lietuvių solistai užsienyje kaip nors išskiriami iš kitų?
Aš to nepajutau. Tokių kaip aš Vokietijoje didesnė pusė. Dabar, kai buvo naujas pastatymas, tai nė vieno vokiečio nebuvo. Imigrantų labai daug ten, bendrą kalbą greit suradome.
Kokių savybių reikalauja operos solisto darbas?
Didelės kantrybės ir šalto proto. Reikia turėti „storą odą“, kaip bebūtų, tai kova už būvį. Ne tiek dėl intrigų, tiesiog visą laiką kovoji pats su savimi, kad gerai pasirodytum. Tai yra sunkus darbas. Kaip mano, amžiną atilsį, tėvas sakydavo... O jis gerai išmanė – turėjo daug draugų iš operos pasaulio, juokavo: „kai pagalvoji, nu koks čia mokslas akademijoj... pašoki padainuoji ir viskas“.
