Pasak rotušės ceremonmeistro Sauliaus Pilinkaus, ir šias G.Kazimierėno pastangas vertinantieji, ir manantieji galį sukurti geriau dabar tegul tą pirštinę pakels. Tačiau Lietuvos tapytojų bendruomenė nuo šiol gali ramia sąžine sakyti, kad savąjį monumentą Lietuvos vardo tūkstantmečio proga sukūrė.
Išsiilgę savos istorijos
G.Kazimierėno paroda atidaryta oriai skambant renesanso muzikai. Nors meno istorikė ir kritikė Rasa Gečaitė šios progos nelinkusi vadinti nei paroda, nei renginiu. Tai, pasak jos, - didžiulis įvykis, per malonės apsireiškimą užpildęs trijų šimtmečių istorinę properšą ir įprasminęs svarbiausias tautos atminties datas. Pats tapytojas juokėsi, kad vakaro tonacija tiek pakelta, jog sunkiai galėtų ką pridurti. Tačiau pasakė, kad pagoniškoji civilizacija kupina paslapčių ir laukia tyrinėjimų. Jis pats esą kurdamas paveikslus prisilietęs prie tos civilizacijos saulėlydžio. Kosmopolitinės tendencijos, globalizacija jį vertusi mąstyti, kokią kuriame Europą. „Savo darbais prisidedu, kad jos kultūros pieva būtų pilna gėlių, kad lietuviai turėtų savo veidą. Esame išsiilgę savos istorijos", - kalbėjo G.Kazimierėnas. Jis sakė pajutęs, ką reiškia tikrasis mecenavimas. Paroda parengta be valstybės paramos, padedant privačiam kultūros rėmėjui verslininkui Zbignevui Gulbinovičiui.
Lietuvos tapytojų bendruomenė nuo šiol gali ramia sąžine sakyti, kad savąjį monumentą Lietuvos vardo tūkstantmečio proga sukūrė.
Dailininkas nutapė šešis įspūdingų matmenų paveikslus: „Algirdo žygiai į Maskvą“, „Gedimino laiškai“, „Pirmojo Lietuvos Statuto priėmimas“, „Mindaugo karūnavimas. Lietuvos krikštas“, „Atsisveikinimas su Kęstučiu“ ir „Zimburgės vestuvės“. Taip pat dydžiu juos lenkiantį septintąjį – „Algirdo pergalė prie Mėlynųjų Vandenų“. Šalia šio paveikslo ir pabendravome su istorinio ciklo autoriumi.
Parodos turi sunokti
– Nuo 1973-iųjų surengėte tik šešias ar septynias autorines parodas. Kodėl?
– Mano mokytojas Vladas Karatajus pirmąją personalinę parodą atidarė būdamas penkiasdešimties ar šešiasdešimties. O studentai skelbiasi surengę septyniolika autorinių parodų užsienyje. Tačiau juk svarbiau, kur tai padaryta – užsienio prekybos centro koridoriuje ar nacionalinėje galerijoje. Be to, esama dailininkų, mėgstančių rengti parodas ir nuolat rodyti tuos pačius darbus. Kaip „peredvižnikai“: parodo Vilniuje, tada veža į Klaipėdą, Panevėžį. Gal taip ir gerai. Manau, kad tai kultūrai į naudą. Tačiau aš nedrįstu kviesti publikos į parodą, kurioje – seni darbai. Kviečiu pasižiūrėti tik į naujus. Todėl tai užima laiko – parodos turi prinokti.
Kai buvau jaunas, taip norėjosi pasižymėti! Kad tik pastebėtų, kad tik parašytų. Dabar nebematau jokio skirtumo: paroda daugiau, paroda mažiau. Geriau viena gera per dvidešimt metų nei dešimt prastų per dešimtį.
– Kodėl pasirinkote tokius paveikslų matmenis?
– Drobės dydis yra labai reikšminga išraiškos priemonė. Sandro Botticelli paveikslo „Madona su kūdikiu“ dydis (12 centimetrų) yra pagrįstas, nes jame kalbama apie motinystę, intymumą. Michelangelo „Paskutinis teismas“, išsiskleidęs Siksto koplyčios skliaute, taip pat motyvuotas. Arba Pablo Picasso „Gernika“... Reikia žinoti, kada imtis didelio formato, kada – mažo. Pats motyvas jo prašosi, nuo manęs tai mažai priklauso. Pasakysiu dar: galėčiau po šių darbų sukurti mažo matmens istorinių paveikslų. Tačiau – tik nutapęs šiuos, didžiuosius. Mūsų istorija tokia didinga, kad mažo formato jai nepakanka. Norėjosi pabrėžti šį turtingumą, truputį sukrėsti, pažadinti žiūrovą.
Iš pradžių nemaniau, kad „Algirdo pergalė...“ bus tokia didelė. Tačiau kompozicija reikalavo savo. Kai kurie lankytojai ateina ir tuo dydžiu stebisi: „O!“ Tokius ramindamas, cituoju savo mokytoją Antaną Gudaitį: „Mano mielas, patys didžiausi paveikslai yra patys prasčiausi. O patys mažiausi turi daugiau energetinio, sprogstamojo krūvio. Sudėtinga nutapyti paveikų plačiaformatį darbą.“ Žinoma, būna sėkmingų išimčių. Tebūsiu ta išimtis (juokiasi). Tačiau, kalbant rimtai, džiūgauti dėl didelių dydžių neverta, net pavojinga: gresia gigantomanija, pompastika, gali nesuvaldyti formato. Tada – visiškas fiasko, tragedija. Šis paveikslas – labai didelis. Labai visų atsiprašau (juokiasi).
– Prisipažinote, kad paveikslais polemizuojate su istorikais. Gal atskleistumėte, kur suremiate ietis?
– Pavyzdžiui, Mindaugo karūnavimas ir Lietuvos krikštas. Įprasta manyti, kad kraštą apkrikštijo Jogaila. Tačiau 1253 metais, viduramžiais, krikštijant valdovą, buvo apkrikštijama ir visa tauta. Gal Bažnyčiai ir patogu vaizduoti krikštą nuo Jogailos, nes tada paslepiami du Lietuvos prievartos ir kultūrinės ekspansijos šimtmečiai. Tačiau kaip dailininkas, kaip pagonių ainis privalau tai įvardyti.
Geriau nieko nėra
– Jūsų tapybinėse kelionėse būta sustojimų ir gamtoje, ir Vilniuje, ir prie jūros. Dabar štai – istorija. Kas toliau?
– Visiškai nežinau. Nuo „baigti tapybą ir eiti žvejot“ iki „toliau tapyti istoriją“. Mielai tęsčiau, nes tai labai įdomu. Darbai sukurti vieninga stilistika: plokštuminė tapyba, sidabro, aukso švytėjimo estetika. Intrigavo pamatyti, kokį ansamblį jie sukurs atsidūrę vienoje salėje. Tačiau šis stilius man jau atsibodo, plastines paieškas jaučiuosi išsėmęs ir norėčiau ieškoti kitos problematikos.
– Kiek laiko tapėte istorinį ciklą?
– Apie penkerius metus. Neskubėdamas, ramiai. Buvo nepaprastai malonu dirbti. Įsijungi „Klasikos“ kanalą ir tapai klausydamasis „Radijo paskaitų“, Ričardo Doveikos mišių, muzikos. Laikas slenka, o tu sau ramiai dirbi. Žinote, ponai, nieko geriau nėra.
– O štai Ričardas Šileika yra išsaugojęs tokią jūsų mintį: „Kol esi jaunas, viskas yra įtartina.“ Ar jaučiatės esąs jaunas, ar matote įtartinų dalykų?
– Įdomi tokia tema: kuo skiriasi seno ir jauno dailininko savijauta, idėjos? Jauną apninka kankinantys ieškojimai: kas aš esu? Matai garsius dailininkus, jie visi skirtingi. Ir klausi savęs: o kas aš, kas man įdomu? Save suprasti nepaprastai sunku. Dabar jau supratau, kad jaunystėje atsakymo nesurasi. Mat reikia save „išauginti“. Ir išaugini ne pirmame aukštosios mokyklos kurse, o per visą gyvenimą. Natūraliai. Tavo tėvas, tavo draugai, tavo mokslai, studijos, tau sekėsi arba ne, sutikai mylimą moterį. Visa tai sluoksnis po sluoksnio užkloja tavąją esybę. Perskaitytos knygos, išgirsti koncertai... Vėliau pradedi jausti pagrindą po kojomis, gali išdrįsti pasakyti: tai man patinka, o tai – ne. Tada tu tampi „aš“. Tai štai, jaunystėje nežinojau, kas man patinka. Dabar jau žinau ir galiu drąsiai viešoje vietoje nesigėdydamas ir net argumentuodamas pasakyti, kodėl man tas patinka, o tas – ne. Ačiū.
