Dviratis yra gera transporto priemonė. Ir klaidinga galvoti, kad juo važinėtis galima tik vasarą. Danai mina kiaurus metus: lyjant, pustant, saulei kepinant, šalčiui spaudžiant, stipriam vėjui pučiant. O iš tiesų, vėjas čia nemenkas būna, kartais net atrodo, jog mini vis vietoje arba jauti, kad rimtai griūni į šoną. Bet čia vėlgi ne bėda – visada galima nulipti ir pasivaikščioti. Tiesa, pėsčiųjų čia nelabai daug, o ir dviračių takai daug geresni.
Dviratininkas sulaukia rimtos pagarbos danų visuomenėje. Jam visur pirmenybė, jo visi turi saugotis – tiek pėstieji, tiek vairuotojai. Pažymėtina, jog pėsčiajam norint patekti į autobusą, tenka pereiti kliūčių ruožą – dviračių taką. Egzistuoja didelė tikimybė būti paprasčiausiai nudaužtam net nepatekus į gatvę. Tokia tikimybė dar didesnė, jei esate užsienietis. Žiauri realybė. Tačiau o kaip negerbsi žmogaus, kuris per dieną 20 ir daugiau kilometrų su dviračiu suvažinėti gali. Dabar ir aš jaučiuosi labiau gerbiama.
Stebėtina, jog dviratis nesudaro nė menkiausios kliūties rinktis garderobą. Dviračiu mina tiek kostiumuoti verslininkai su portfeliais ant bagažo, tiek jaunos damos, pasipuošusios suknelėmis ir aukštakulniais. Ilgas sijonas, trumpas sijonas, jokio sijono, plačios kelnės ar seksualūs šortai, žemakulniai batukai ar sunkiasvoriai žieminiai botai – ant dviračio viskas tinka. Valio!
Be to, ir patį dviratį rekomenduojama papuošti. Lengva atpažinti, gražu pažiūrėti, malonu važinėtis. Pagaliau, pamatytumėte, kas tik netelpa ant dviračio, po dviračiu ar prie dviračio. Čia galvoje turima, kad įmanoma parsigabenti dviračiu beveik viską. Dideles supakuotas kalėdines dovanas, sunkius maisto krepšius, rankines, kuprines ir panašius aksesuarus, gyvūnus, minimalius baldus ar net vaikus.
Tiesa, dar nepaminėtas ekologijos aspektas. Bet čia, savaime suprantama, jau be minėtų savybių, dviratį būtina liaupsinti už jo ekologiškumą, t.y. nekenksmingumą aplinkai, nulines kuro sąnaudas ir naudą žmogaus sveikatai. Tiesiog idealu, ar ne? O aš dar rudenį sau tyliai pasakiau: važinėti dviračiu į paskaitas, darbą ar kitais reikalais tikrai ne mano nosiai. Akivaizdu, geriau su savimi nekalbėti.
O pabaigai pridursiu trumputę asmeninę istoriją. Turbūt dažnam dviratininkui tenka susidurti su techninėmis nelaimėmis kelyje. Taigi kartą ir aš neišvengiau rožės spyglio ant tako. Visgi sėkmingai numynus iki universiteto, sėkmė nustojo šypsotis po geros valandos, kai teko sėsti keliui atgal. Priekinė padanga buvo visiškai tuščia. Derėtų paminėti, kad autobusuose dviračių negalima transportuoti, o taip pat kad vienkartinė kelionė miesto autobusu kainuoja 20 kronų. Mano atveju, tai reikštų 40 kronų palikus dviratį taisyti. Be to, dviračių parduotuvė, kurią aptikau visai šalia universiteto, užsiprašė nemažos sumos už padangos pakeitimą. Galiausiai, visų šitų pasekmių skatinama, aš, jaunoji dviratininkė, nusprendžiau ištikimai likti su savo dviem ratais ir parkeliavau namo apie 7 km pėščiomis.
Nuostoliai: 1 val. besižvalgant į pralekiančias mašinas ir besisaugojant kitų dviratininkų bei 94 kronos, sumokėtos kitoje parduotuvėje už naują ratą. Atradimai: mieste 7 km pasivaikščiojimas praeina akimirksniu; parduotuvės šeimininkas tapo draugu ir paskolino kitą dviratį iki manojo sutaisymo. O galiausiai ir liaudies išmintis patvirtina, kad nevalia palikti draugo (suprask, dviračio) nelaimėje.
