Su dviračiu esu patyręs tikrai daug nuostabių akimirkų. Mėgdavau juo važinėtis tamsiomis miesto gatvėmis, tyrinėti savo gimtąjį Panevėžį, tiesiog leisti laiką minant pedalus. Tačiau gražiausios akimirkos buvo patirtos kartu su draugais susikūrus maršrutą, užsidėjus kuprines ant pečių ir sėdus ant savo „plieninių arkliukų“.
Tikriausiai žinote, kad Panevėžys garsėja savo siauruoju geležinkeliu „Siauruku“. Kasmet čia organizuojamos kelionės su juo iki Anykščių, o ten jau tenka pasiimti dviračius ir jais keliauti po legendines vietoves. Viena įsimintiniausių kelionių su dviračiu buvo 2010 metais, kuomet visi draugai nusprendė keliauti į šią išvyką. Geras oras, gera atmosfera, puiki nuotaika ir nuostabiausia kompanija kokia tik gali būti. Tik susirinkus prie geležinkelio stoties supratome, kad kelionė tikrai bus neeilinė, ir mes neklydome.
Susikrovėme dviračius į jiems skirtus vagonus, o patys sulipome į keleivinius vagonus. Vos įsėdus į savo vagonus pajutome, kaip šis traukinukas alsuoja istorija ir kiek daug yra matęs. Kelionė iki Anykščių neprailgo. Išlipome pasiryžę aplankyti daug nuostabių vietų. Tačiau eilinį kartą susidūrėme su keblumais. Nežinau kodėl taip yra, tačiau visas mūsų iškylas ir keliones lydi mažos nesėkmės, kuomet vienam iš keliauninkų sprogsta padanga ar atsiranda kitas nedidelis gedimas. Ne išimtis buvo ir ši kelionė. Vos iškrovę dviračius pamatėme, kad vieno draugo galinė padanga visai subliūškus. Griebėmės įrankių ir puolėme taisyti jo dviračio. Neilgai trukus galėjome keliauti.
Pirmiausiai nusprendėme aplankyti garsųjį Puntuko akmenį. Važiuojant link jo, gėrėjomės nuostabia šilelio gamta, stebėjome visai šalia tekančią Šventosios upę. O kokia kelionė be nuotraukų? Vos pasiekėme garsųjį akmenį surengėme nedidelę fotosesiją. Visi susiropštėme ant Puntuko ir padarėme keletą nuotraukų. Daug juoko buvo, kuomet nusifotografavę vaikinai staigiai nušoko žemyn ir paliko merginas aukštai. Žinoma, neilgam, šiek tiek jas paerzinę atskubėjome į pagalbą ir nukėlėme žemyn.
Kitas mūsų kelionės tikslas buvo „Laimės žiburys“. Judėdami link jo pamatėme, kad ne veltui Anykščiai turi kurortinio miesto statusą, čia tikrai graži gamta, patys žmonės tvarkingi ir prižiūri namų aplinką. Tiesiog negali nesigrožėti tvyrančia tvarka. Pasiekėme Laimės žiburį. Nelengva buvo į jį lipti, aukštai jis yra. Užlipome, vėl nedidelė fotosesija ir pradėjome linksmintis. Iš pradžių vaikinai pasitarė ir nusprendė paerzinti paneles. Pagavome, numovėme batus, nufotografavome ir paleidome. Bet mūsų panelės taip pat mėgsta vaikinus paerzinti, todėl gavome atpildą už visas savo draugiškas išdaigas.
Nejučiomis praėjo visa diena, atėjo metas grįžti prie traukinio, susikrauti dviračius ir vėl keliauti namo. Nors tą dieną ir neaplankėme visų gražiausių Anykščių vietų, tačiau laikas buvo praleistas nuostabiai, nuvažiuotas ne vienas kilometras, susipažinta su kitais dviračių entuziastais. Nusprendėme, kad kiekvienais metais, kai tik bus organizuojama kelionė į Anykščius keliausime kartu.
Mūsų nedidelis, tačiau puikus būrelis turi šūkį: „Draugai – tai geriausia ką turime“. O dviratis tik įrodė, kad tai tiesa ir sustiprino mūsų draugystę.
