Motyvai įvairūs – vieni tikriausiai taupo pinigus, kiti laiką, treti tausoja aplinką, o ketvirtiems tai – būdas pajudėti ir sudeginti kelis šimtus kilokalorijų. Internete galima aptikti skaičiavimus, kad, pavyzdžiui, 70 kg sveriantis žmogus, važiuojantis dviračiu iki 16 kilometrų per valandą greičiu (aišku, minant pedalus, o ne riedant nuo kalno), per valandą sudegina apie 330 kilokalorijų. O tai – jau sotūs pusryčiai arba lengvi priešpiečiai.
Galų gale, kaip sako Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas Linas Vainius, ryte pamynus pedalus 15–30 minučių, į darbą jau atvyksti žvalus, energingas, pasiruošęs kibti ir nuversti kalnus. Net didžiai garbinamo rytinio puodelio kavos nebereikia griebtis.
Savo ruožtu miestų gatves apnikę biuro dviratininkai (tie, kurie važinėja į darbą ir iš jo) norom nenorom pakiša mintį apie važiavimą dviračiu į darbą ir savo kolegoms, stotelėse laukiantiems žmonėms, eismo grūstyse besistumdančių automobilių vairuotojams, autobusų, troleibusų keleiviams.
Patogiausias atstumas
Dviratis išties geras sprendimas, kai iki darbo yra bent keletas kilometrų – eiti jau atsibosta, važiuoti automobiliu visiškai neapsimoka, o viešuoju transportu užtruksi ilgiau nei pėsčiomis.
Teigiama, kad dažniausiai žmonės į darbą važinėja dviračiu, kai atstumas iki jo nuo namų yra 5–7 kilometrai. Tai patogiausias atstumas – nenuvargstama, kelionė ilgai neužtrunka.
Bet trumpa ir nereprezentatyvi draugų apklausa „Facebook“ portale atskleidė, kad yra entuziastų, važiuojančių ir po 10–20 kilometrų į vieną pusę. O kai kurie netgi įsigudrina grįžti pietauti į namus.
Kai kuriose įmonėse susisiekimas dviračiu tampa kone oficialia kasdienybe. Vilniuje įsikūrusios informacinių technologijų bendrovės ERP darbuotojai skatinami važinėti dviračiu į darbą, į susitikimus su klientais, po miestą. Taip taupomas laikas, dingsta automobilio statymo problemos.
Pasak ERP generalinio direktoriaus Marko Zbarskio, bendrovė jau trejus metus dviračiu darbiniais reikalais panorusiems važinėti darbuotojams nuperka arba iš esamo parko suteikia dviratį. Iš 180 darbuotojų, M.Zbarskio skaičiavimu, dviračiu į darbą ir darbo reikalais važinėja maždaug 40 žmonių.
Iššūkiai ir kliūtys
Vis dėlto ir patys biurų dviratininkai, ir jais vis dar nesiryžtantys pasekti miestiečiai pastebi įvairių kliūčių ir sunkumų.
Pirmiausia tai yra atstumas ir reljefas. Jeigu iki darbo nuo namų reikia nukeliauti daugiau nei 7 kilometrus, ypač, jeigu pakeliui tenka kilti į įkalnes, kelionė tampa pernelyg ilga, tenka ir sušilti, o vasarą ir braukti prakaitą. Geresnės sąlygos šiuo atžvilgiu yra Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje – ten beveik nėra kalvų.
Kita problema – kur saugiai palikti dviratį prie biuro? „15 min“ kalbinti dviratininkai rekomendavo prieš pradedant važinėti dviračiu į darbą pirmiausia įsitikinti, ar yra galimybės saugiai palikti dviratį prie darbovietės. Lietuvos dviratininkų bendrijos tarybos narys Saulius Ružinskas pasakojo, kad jam kartą pavogė dviratį, prirakintą prie dvimetrinio žibinto stulpo su labai gera U formos metaline spyna. „Žibintas ant to stulpo buvo jau sudaužytas, tai, matyt, mano dviratį vagys numovė per viršų“, – sakė jis.
Eismo intensyvumas ir saugumas, tarša, dulkės, būtinybė dėvėti reprezentatyvią, oficialią darbinę aprangą, poreikis nuvežti ir pasiimti vaikus iš darželio, galų gale ūmiai kylantys vakaro planai – draugai vardijo trūkumus, atbaidančius nuo važinėjimo dviračiu į darbą. Taip pat pageidaujama ir galimybės nusiprausti bei persirengti.
Nepatogumų sukelia ir nepritaikyta dviratininkams infrastruktūra – netvarkingi, dažnai niekur nevedantys, fragmentiški dviračių takai, aukšti borteliai, lietaus kanalizacijos šulinių dangčiai, į kurių grotelių tarpus prasmenga dviračio ratas.
Žmonės dviratį namuose palieka arba pedalus mina sukandę dantis ir kai lyja – ne tik dėl to, kad iš viršaus krenta lašai, bet dar ir dėl to, kad aptaško, o kartais nuo galvos iki kojų perlieja dušu šalia pravažiuojantys automobiliai.
Anot vilnietės Justės P., kuri dviračiu į darbą mina vos tik nutirpsta sniegas, yra ir savotiškas visuomenės spaudimas, ypač, kai darbas reikalauja solidumo. „Ne visi klientai ir vadovai Lietuvoje yra pasiruošę suprasti, kad žmogus atvažiuoja į darbą dviračiu. Jiems būtų įprasčiau, jei važinėčiau kokiu solidžiu automobiliu. Deja, šito neišspręsi, tenka taikytis, ir dėstyti privalumus, jei klausia. Laukiu, kol pasikeis visuomenės nuomonė, ir pati stengiuosi prie to prisidėti“, – aiškino ji.
ERP vadovas M.Zbarskis, darbo reikalais po miestą važinėjantis dviračiu, irgi pripažįsta: anksčiau, nuvykus dviračiu į kokią nors ministeriją, žmonės keistai žvelgdavo, kai jis šalia apsaugininko posto pastatydavo sulankstomą dviratį. Bet vėliau visi apsiprato.
Važiavimo tempas
Vieni žmonės įžvelgia trūkumus, kiti – ieško ir randa sprendimus. Dauguma jų – universalūs, bet dažniau dviračiu į darbą minantys žmonės padaro ir savų atradimų, kuriais naudojasi ir dalijasi su kitais.
„Važiuojant dviračiu į darbą nedidelį atstumą svarbu neskubėti. Tada suprasite, kad važiuojant dviračiu nebūtinai prakaituojama, – aiškino S.Ružinskas. – Dažnai karštą vasaros dieną be kondicionieriaus automobiliuose sėdintys žmonės labiau suprakaituoja negu dviratininkai, ypač kai mašinos stovi spūstyje.“
Tie, kuriems darbo vietoje reikia dėvėti kostiumą, kostiumėlį ar panašią aprangą, dviračiu važiuoja kasdienine, lengva, patogia ir gerai „kvėpuojančia“ apranga, o biure persirengia ten laikoma darbine „uniforma“. Tada nėra baisu, jeigu važiuojant išsitepsi ar suprakaituosi. Bet dažnai galima gatvėse išvysti ir elegantiškais rūbais dėvinčias dviratininkes, važiuojančias kaip tik tam pritaikytais miesto dviračiais.
Tolėliau važiuojantys ar sparčiau minantys kartais apsirengia sportine apranga, o atvykę į darbą nusiprausia ir persirengia. Jeigu nėra galimybės nusiprausti, padėti turėtų ir drėgnos servetėlės – tokiu būdu „prausiasi“ netgi kai kurie bėgikai užsienio šalyse, per pietų pertrauką ištrūkę į artimiausią parką apibėgti keletą ratų.
Dviratininkai rekomenduoja ir tam tikrus priedus prie aprangos, pavyzdžiui, šviesą atspindinčias juosteles, kurios prispaudžia kelnių galus – neišsitepa į dviratį ir kelnės, ir kelyje vairuotojams geriau esi matomas. Ginantis nuo netikėtų orų permainų verta vežiotis lietpaltį ar neperšlampamą, ant aprangos viršaus užvelkamą kostiumą. Kai kurie įsigyja ir specialius antbačius – tuomet per lietų, purvą galima minti net ir su lakiniais batais.
Bagažas ir maršrutai
Jeigu į darbą reikia nusivežti daiktų, kompiuterį, paprasta kuprinė ant nugaros nėra geras pasirinkimas. Vertėtų pasiieškoti tokios, kurios nugaros atrama yra „kvėpuojanti“ – įsiūtas atitrauktas nuo nugarėlės tinklelis. O geriausia – dviračio krepšys, tvirtinamas prie bagažinės. Tiesa, kompiuterį tuomet teks įpakuoti ir į minkštesnį įdėklą.
Tiems, kurie nenori važiuoti ilgų atstumų, kaip sprendimą S.Ružinskas siūlo rinktis sulankstomą dviratį. Jį galima pavėžėti arčiau biuro viešuoju transportu ar kolegos automobilio bagažinėje. Juo patogiau spręsti saugumo problemą – sulanksčius toks dviratis tilps ir netrukdys pastatytas tiesiog kur nors biuro kampe. Tokių dviračių darbuotojams dėl tų pačių principų yra nupirkusi ir ERP bendrovė.
Ne kiekvienas gali sau leisti ar nori įsigyti atskirą dviratį kelionei į darbą. Tuomet reikia laikytis įprastų saugumo principų – statyti viešoje, gerai matomoje vietoje, kur stebi pastato apsauga, rakinti tik patikimu užraktu. Be to, L.Vainiaus teigimu, važinėti į darbą tinka bet koks tvarkingas ir sureguliuotas dviratis – kuo jis paprastesnis, pigesnis, tuo mažiau masins ilgapirščius.
Visi dviratininkai pataria rinktis kitus maršrutus, nei įprastai vykstama automobiliu. Išvengsite laviravimo tarp mašinų, išmetamųjų dujų ar sukeltų dulkių.
„Patarčiau maps.lt svetainėje pasidėlioti kad ir truputį ilgesnį, bet mažiau judriomis gatvėmis, ar parkeliais, miškeliais, jei tokie yra, einantį maršrutą. Smagiau važiuot, lengviau kvėpuoti“, – sakė entuziastingas dviratininkas Darius N.
Patariama pasidairyti ramesnių kelių ir laisvesnę dieną juos išbandyti. Taip pat verta atsižvelgti ir į tai, kaip tas kelias atrodys palijus – ar jame daug duobių, kuriose gali telkšoti balos.
Tad, viską apgalvojus, įvertinus ir suplanavus, dviratis gali tapti visaverte transporto priemone į darbą ir iš jo. O kartu ir suteikti naujų pojūčių, daugiau sveikatos ir atradimų.
