Nors dviratį geriausia pirkti ir ruošti žiemą, o dar geriau – rudenį, paskutinės minutės taisyklė išlieka tvirta. Žmonės suskumba į dviračių parduotuves tuomet, kai aplink ošia pavasaris ir dūzgia dviratininkai. Todėl ši informacija – tiems, kurie nori suspėti į beišvažiuojantį traukinį ir naują sezoną pradėti su savo pirmuoju dviračiu.
Kaip ir perkant automobilį, telefoną, rūbus ar batus, pirmieji klausimai, į kuriuos sau pačiam reikėtų atsakyti prieš leidžiantis į geidžiamo dviračio paieškas – ko iš jo tikiuosi, kur ketinu su juo važinėtis ir kiek ketinu skirti pinigų jam įsigyti?
Pernelyg nesigilinant į smulkmenas, atmetus sportui ar ekstremalams skirtus dviračių modelius, galima išskirti tris pagrindinius – miesto (komforto klasės), kalnų ir kroso (arba hibridinius) dviračius.
Patogus trumpai kelionei
Jeigu dairotės dviračio, kuriuo žadate važinėti iš darbo ir į darbą, apsukti vieną kitą ratą mieste, verta apžiūrėti vadinamuosius miesto dviračius.
Juos atskirti lengva – pagrindinis skiriamasis miesto, arba kitų dar vadinamo komforto, klasės dviračio bruožas – ant jo važiuojama sėdint tiesiai. Šių dviračių rėmas yra trumpesnis, todėl sėdynė atsiduria arčiau vairo, o šis yra iškeliamas. Kad būtų patogiau sėdėti, dažnai juose įtaisomi platūs ir minkšti balneliai.
Apsisprendus, kokio varianto norėtųsi, iš taupyklės patartina iškrapštyti maždaug nuo 1200 iki 2000 litų pirmajam savo dviračiui.Klasikiniais miesto dviračiais yra laikomi dėl savo riesto rėmo „gulbėmis“ vadinami dviračiai. Tokių su niekuo nesupainiosite. Juose paprastai nėra viršutinių skersinių, todėl užlipti ir nulipti nuo tokio „žirgo“ yra patogu dėvint net ir, tarkime, sijoną ar suknelę.
Miesto tipo dviračiai beveik visada aprūpinti visomis apsaugomis – purvasargiais, grandinės apsaugomis, žibintais, atšvaitais, bagažine, neretai – ir krepšiais daiktams susidėti.
Šie klasikiniai miesto klasės dviračiai turi itin mažai sportiškumo pretenzijų ir jų panaudojimas yra gana siauras. Jie nėra tinkami ilgesniems nei 10–20 kilometrų atstumams. Ant jų sėdima tiesia nugara, todėl gali įskausti stuburą, nes jam tenka amortizuoti visus kelio nelygumus.
Sunkiau kalvotose vietovėse
Renkantis dviratį miestui pravartu atsižvelgti į tai, kokioje vietovėje – lygesnėje ar labiau kalvotoje yra miestas. Mat miesto klasės modeliai komplektuojami su įvairiais pavarų mechanizmais. Kai kuriuose paprasčiausiuose tėra viena pavara – tokiais važinėti patogu lygumose. Gali būti ir miesto klasės dviračiai su 21–24 pavaromis – labiau pritaikyti kalvotoms vietovėms.
Dažnai klasikiniai miesto dviračiai komplektuojami su 3–7 pavaras turinčiais vidinių pavarų mechanizmais, kurie montuojami į galinio rato stebulę. Toks mechanizmas reikalauja mažiau priežiūros nei išorinis – mažiau reikia derinti, valyti, jis yra patvaresnis, ilgaamžiškesnis.
Apskritai, miestui pritaikytas dviratis nėra pats geriausias „arkliukas“ minti į kalną – dėl to, kad ant jo sėdima stačiai, bus sunkoka „užgulti“ didesne jėga pedalus įkalnėje.
Beje, dar vienas variantas miestui – sulankstomi dviračiai su mažais ratais. Tai tikrai ne tie seni, sovietmečio „Aist“ ar „Desna-2“ sunkiasvoriai. Šiuolaikiniai modeliai gali būti sulankstomi iki didesnio lagamino dydžio, todėl juos patogu nusinešti į biurą, vežiotis į keliones.
Takeliai ir bekelė
 |
| Dviratį rinktis reikia ne pagal jo grožį. |
Ketinantiems važiuoti aktyviai, sportiškai, galbūt net dalyvauti mėgėjiškose varžybose, verta rinktis vadinamąjį kalnų dviratį. Važiavimas juo atitinkamose trasose suteikia bene daugiausia pojūčių, adrenalinas kartais plūsta į kraują, kai leidiesi greitu, siauru miško takeliu ir nežinai, kas išnirs už posūkio.
Prieš kurį laiką dviračių pardavėjai juokais stebėdavosi – Lietuvoje nėra kalnų, bet visi perka kalnų dviračius. Šiuo metu padėtis pasikeitusi, bet modeliai vidutinio didumo ratais (26 colių skersmens), storomis padangomis, storais rėmais, kuriuos įprasta vadinti kalnų dviračiais, išlieka labai populiarūs.
Šios rūšies modifikacijų turbūt yra bene daugiausiai – nuo paprastesnių, ramesniam važiavimui skirtų ir rekreaciniais vadinamų iki sportinių kalnų dviračių.
Kalnų tipo dviratį vertėtų rinktis tuomet, kai asfaltas po padangomis – reta išimtis jūsų kelyje. Teoriškai šie „ratai“ labiau skirti entuziastams, mėgstantiems stačias įkalnes ir nuokalnes, kurie laksto miško, lauko takeliais bei nevengia išsukti iš jų ir į visišką bekelę.
Tai manevringi, sportiški dviračiai. Ant jų sėdima gerokai palinkus į priekį, nes gana žemai įtaisytas vairas ir jis yra toliau nuo sėdynės. Tokia poza suteikia daugiau stabilumo kalvotose vietovėse, galima didesne jėga minti pedalus. Kuo sudėtingesnis reljefas, kelio danga, tuo kalnų dviratis turėtų būti sportiškesnis.
Šiais laikais būtų sunku surasti suaugusiesiems skirtą modernų kalnų dviratį be amortizatorių, kurie padeda išsilaikyti ant balnelio, kai takelis tampa itin grubus, ir juo važiuoji didesniu greičiu. Kai kuriuose kalnų dviračiuose montuojami ir galiniai amortizatoriai.
Padangos raštas
Mėgstantiems važiuoti tvirta danga – asfaltu ar bent lygiais miško, lauko keliukais, toks dviratis nėra pats geriausias pasirinkimas. Dėl savo ratų dydžio kalnų dviratis yra lėtesnis už, pavyzdžiui, kroso ar plento dviračius.
Kita vertus, labai didelę reikšmę čia turi padangos – jų plotis ir protektoriaus raštas. Galima turėti kelis komplektus – grubias, skirtas smagiems pasivažinėjimams miško trasomis, ir lygias plonesnes kasdienėms kelionėms į darbą ir mieste.
Gaminamos ir universalios padangos, kurios per vidurį turi lygų protektorių, o šonuose – išsikišusius guminius „dantis“. Jas tinkamai pripūtus, kalnų dviratis tampa universalesnis. Riedant kietu pagrindu, su keliu liesis tik lygus padangos paviršius, bus mažesnis pasipriešinimas. O išsukus į minkštesnį keliuką, pradės kibti šoniniai „dantys“.
Todėl, jeigu didelis greitis nėra itin svarbus ir negaila jėgų, kalnų dviratis gali patenkinti tuos, kurie važinėja ir tvirtu pagrindu, bet mėgsta pašėlioti ir miške, bekelėje.
 |
| Dviratininko šalmas |
Ir į darbą, ir į sodą
Įvairiems gyvenimo atvejams – važiavimui į darbą, ilgoms kelionėms, nesudėtingiems žygiams, kur kelio danga nuolat kinta, tinkamo dviračio ieškantiems žmonėms geriausiai tiktų kroso arba vadinamasis hibridinis dviratis su didesniais, 28 colių skersmens, ratais.
Jį galima pavadinti tarpiniu variantu tarp plento ir kalnų modelių. Kartais sakoma, kad jis puikiai rieda ten, kur plento „grynakrauju“ važiuoti jau pernelyg sunku, o „kalniečiu“ dar pernelyg nuobodu.
Juo netgi galima puikiai dalyvauti mėgėjiškose dviračių kroso, orientavimosi varžybose. Labiau įgudus važinėti, hibridiniu dviračiu galima įveikti ir tokius ruožus, kuriuose stringa mažiau patyrę kalnų dviračiais važiuojantys kolegos. Automobilistų posakis apie tarpinę tarp vairo ir sėdynės čia irgi tinka. Pritaikyti savo poreikiams galima renkantis atitinkamas modifikacijas, priedus.
Hibridiniai modeliai būna tiek su amortizuojančia priekine šake, tiek su standžia. Dėl standžios šakės lengviau minti, ji yra lengvesnė. Tai paranku, kai važiuojama daugiausia asfaltuota ar kieta, lygia danga. Amortizatorius fibriniam dviračiui suteikia „kalniečio“ gebėjimų – galima didesniu greičiu važiuoti akmenuotu, išmaltu žvyrkeliu, duobėtu miško keliuku.
Kai kuriuose modeliuose naudojami vidiniai pavarų mechanizmai, kuriems reikia mažiau priežiūros. Tiesa, jie suteikia mažiau dinamikos ir nėra geras pasirinkimas važinėjant staigesnėmis įkalnėmis.
Hibridiniai dviračiai gali būti komplektuojami su purvasargiais ir tvirtomis bagažinėmis, ant kurių kabinami dviračių krepšiai, taip pat grandinės apsaugomis. Tai – jau kelionių, miesto dviračių atributai.
Vėlgi daug įtakos turi padangų protektorius. „Apavus“ ratus lygesnėmis, siauresnėmis padangomis, galima lėkti su vėjeliu asfaltuotais keliais. Sumontavus ruplėtas, platesnes padangas, nebaisus bus ir minkštas miško takelis.
Kiek mokėti?
Apsisprendus, kokio varianto norėtųsi, iš taupyklės patartina iškrapštyti maždaug nuo 1200 iki 2000 litų pirmajam savo dviračiui. Kaina priklauso ne nuo to, kiek jame yra įmantrių priedų, bet nuo šių priedų, paties dviračio ir jo svorio, detalių kokybės, patvarumo.
Pigūs amortizatoriai gali būti nepalyginamai blogiau nei paprasta standi šakė. Jeigu jau nutarėte rinktis dviratį su amortizuojančia šake, klauskite vidutinės klasės šakės. Rekomenduojama, kad joje būtų užraktas, kuriuo galima užfiksuoti amortizatorių, kai važiuojama lygiu keliu. Taip sutaupoma jėgų.
Amortizatoriai nėra būtini lengvesniems dviratininkams, neketinantiems važinėti sudėtingais keliais. Jiems taip pat neverta investuoti į dvigubus ar daugiasienius ratlankius, kurie yra sunkesni. Pakanka viengubų, sutvirtintų viduje specialiais vamzdeliais.
Rinkdamiesi dviratį pastebėsite, kad kai kurie jų yra su diskiniais stabdžiais, o kiti – su ratlankį spaudžiančiomis kaladėlėmis, vadinami, „v-brake“. Diskinius stabdžius dažniausiai renkasi važinėjantys kalnų dviračių sporto varžybose, purvinais takais, nes purvu aptekęs ratlankis nesumažina stabdymo kokybės, negadinamas pats ratlankis. Tačiau jie yra brangesni.
Kur pirkti?
Patarimas, kurį duoda patyrę dviratininkai, – nepirkite dviračio iš nespecializuotos parduotuvės. Tie daiktai su dviem ratais, kuriuos siūlo pieną, duoną, kramtomąją gumą, anglis iškylai, rūbus ir alų pardavinėjantys prekybos centrai neretai vadinami vienkartiniais. Juos teks reguliuoti ir taisyti dažniau, negu jais važinėtis.
Taip pat įtariai žvelkite į geros kokybės, išlaikytus ir gero gamintojo itin pigius dviračius, siūlomus skelbimuose. Didžiąja dalimi atvejų jie yra vogti. Istorijos apie tai, kad šie dviračiai surinkti iš gatvių, kur juos palieka visko pertekę vakariečiai – bobučių pasakos. Ar jūs pats išmestumėte savo gerą, išlaikytą dviratį į gatvę ar parduotumėte jį už ketvirtadalį rinkos kainos?
Jeigu moralės priekaištai nedaro įspūdžio, yra ir materialinė vogtų dviračių medalio pusė – juos gali tekti grąžinti teisėtam savininkui. Nes policija, skirtingai nei įsivaizduojama, su žmonių pagalba neretai ieško ir suranda pavogtus dviračius.
Žinoma, ne visi skelbimuose siūlomi dviračiai – vogti. Kartais žmonės parduoda netinkamą sau dviratį arba keičia jį geresniu. Perkantiems naują dviratį, geriausia tai daryti specializuotose parduotuvėse. Norint išsirinkti konkretų dviratį, reikia jį kaip rūbą pasimatuoti – dviračiai skiriasi ir savo dydžiu. Parduotuvių konsultantai patars, paaiškins, padės išsirinkti tinkamą modifikaciją ir leis apsukti keletą ratų aikštelėje.
Kitą savaitę skaitykite apie dviračio priežiūrą ir apsaugą.
