O viskas nutiko labai keistai – dabar net galvoju, kad tai – likimas, nors juo nelabai tikiu. Prie upės vis dėlto buvau. Besivalydama galvą nuo kankinančių kasdienybės minčių pajutau keistą jėgų antplūdį. Sėdau ir nuvažiavau iki Kauno. Paskambinusi draugei pasigyriau, kad įveikiau daugiau nei trisdešimt kilometrų.
– Tai kas? Iki Klaipėdos tikrai nenuvažiuotum, – juokėsi ji. Nuvažiavau. Gal principai prieš ją, galbūt – noras įrodyti sau. Tiesą sakant, kelionė buvo be galo sunki. Šio fakto, žinoma, niekam iki šiol nesakiau – kaip čia skųsiuosi didžiausiu fiziniu iššūkiu, kurį kada nors esu įveikusi. Važiavau kelias dienas, neskubėdama. Tą kartą džiaugiausi, kad vaikystėje ir paauglystėje važinėjau į visokias stovyklas, mokymus, seminarus ir kitus jaunimo iš visų miestų ir kaimų susibūrimus. Kitaip nežinia, ką būčiau dariusi kelionės naktimis. O dabar pakako tik paskambinti ir užsukti nakčiai – gaudavau ne tik šiltą lovą, bet ir smagių pokalbių, apkabinimų ir karšto maisto. Keliavau penkias dienas. Nežinau, daug čia ar mažai, per daug nesikankinau, sustodavau poilsio ir maisto, nakvynės, kaip jau minėjau. Žinote, kas man patiko labiausiai? Būvis. Su savimi ir sau.
Pradžioje važiavau žinomais automobilių keliais – maršrutu, kuriuo važiuodavome į Palangą su šeima. Nusibodo triukšmas. Degalinėje nusipirkusi žemėlapį, po gerų poros valandų nagrinėjimo nusipiešiau naują maršrutą – kaimeliais. Visada pykdavau ant savęs, kad nepažįstu Lietuvos vietovių. Dabar nebepykstu – ne tik pamačiau, bet ir pajaučiau.
Vis svarstau – gerai ar blogai, kad neturėjau fotoaparato. Gerai, nes kelionė taip – mistiškesnė, simboliškesnė – tarsi tik sau ir dėl savęs, niekieno kito, tik mano pamatyta, pajausta ir išgyventa. Kita vertus, būtų smagus reportažas ar dienoraštis išėjęs, daug gražių nuotraukų. Nebesvarbu.
Nuoširdžiai kalbant – fiziškai man buvo sunku. O ir dviratis nebuvo tam parengtas – esant netoli Klaipėdos, prie Švėkšnos miestelio išsileido priekinė padanga. Šiaip ne taip kažkas man šią problemą sutvarkė. Bet streso buvo nemažai. Ir klausimų kelionės metu sulaukiau daugybės.
Kodėl? Kam? Ar išprotėjai? Gal parvežti namo? Gal duoti pinigų autobusui? Bet aš laikiausi iki pat galo. Iki Klaipėdos. Pamačius ženklą „Klaipėda“ širdis nusirito į kulnus. Laimė buvo tokia, kokios turbūt nebuvau patyrusi, kad ir kaip juokingai tai skamba. Sustojau ir gulėjau kelkraštyje. Atsipeikėjau po pusvalandžio. Numyniau prie jūros. Ten praleidau visą dieną. Vakare užsukau pas draugę. Kalbėjomės visą naktį, kitos dienos pavakarę išvažiavau. Nors svarstymų sėsti į autobusą buvo daug. „Ne, – pasakiau sau, – reikia pabaigti, ką pradėjau“. Atgal važiuoti nebuvo taip džiaugsminga, daug sunkiau ir labiau vargino. Bet grįžau.
Tiesą sakant, nežinau, ar tai kartočiau. Po kelionės savaitę sunkiai vaikščiojau ir turėjau temperatūros. Atsimenu, mama pyko. Bet tai, ką gavau iš šios kelionės – neįkainojama.
