Išvažiavau su gera nuotaika, pakeliui užsukau į degalinę ir pripučiau dviračio padangas iki 5 bar tikėdamasis jog kietesnėmis bus važiuoti lengviau. Taip ir buvo, išties buvo lengviau, bet jautėsi kiekvienas kelio nelygumas. Žinoma, man tai važiuoti netrukdė.
Nuvažiavęs iki Nemenčinės pastebėjau, jog galinė padanga pasidarė gerokai minkštesnė, bet į tai nekreipiau dėmesio ir myniau toliau.
Kad kvailai pasielgiau supratau tik tada, kai už Nemenčinės nuvažiavau 15 km ir padanga sprogo, nes jau turėjo nedidelę skylutę.
Sustojau ties keliu į Molėtus ir nebežinojau, ką daryt, mat išvažiuodamas nepasiėmiau įrankių bei rinkinio padangoms klijuoti.
Prie kelio prastovėjau visą pusvalandį tikėdamasis sulaukti pagalbos, vėliau paskambinau tėvams tikėdamasis, kad jie atvažiuos manęs pasiimti, bet tai irgi nepadėjo, kadangi jie šventė gimtadienį ir buvo truputį išgėrę. Taigi teko pačiam gelbėtis.
Nuo tos vietos tiek iki Vilniaus, tiek iki Nemenčinės buvo 15 km, nusprendžiau, kad patogiau bus nusigauti iki Vilniaus.
Iš pradžių bandžiau važiuoti su kiaura padanga, bet ji trynėsi į stabdžius ir trukdė važiuoti. Tada pasiėmiau namų raktus ir numoviau padangą nuo ratlankio, ją apsukau aplink dviračio rėmą ir ėmiau važiuoti ant ratlankio. Taip pavyko numinti nepilnus 5 km, vėliau ratlankis sulinko. Likusius 10 km dviratį tempiau pakėlęs jo galą, taigi po 3 valandų pavyko grįžti namo.
Grįžęs namo išgėriau 1,5 litro vandens, nes savo atsargas kelionėje ištuštinau dar prieš tą incidentą. Dviračio taisymas man kainavo 150 litų. Dabar pasimokiau: su dviračiu nevažiuoti į tolimesnę kelionę neturint įrankių bei detalių.
