Poilsiui, nulipusi nuo dviračio, telefonu nufotografuoju pražydusią miško gėlę, saulėlydį, tai kas tuo metu suvirpina širdį. Štai aš Sacharos smėlynuose, o gal Nidos kopose? O juk aš jus apgaudinėju ! Tai tik žvyro karjeras...
Ką galima surasti savo kaime kelyje?
Jei važiuoji vakare, po šilto lietaus, asfaltu iš vienos miško pusės į kitą keliauja sraigės. Niekas nežino jų tikslo, kodėl jos vos judėdamos šliaužia asfaltu, palikdamos paskui save drėgną pėdsaką. Jų laimei vakare tuo keliu važinėju tik aš.
Įvažiavus į lankas prasideda stebuklai. Rūke pamažu dingsta smilgų viršūnės, baltu šydu apsisiaučia medžių kamienai. Pasijuntu lyg važiuočiau virš debesų, iš kurių išnyra krūmokšnių kupstai. Esu tokiame nerealiame pasaulyje, kad atsiremiu į dviratį, įkvepiu drėgno rūko ir plaukiu pieno jūra.
Laukiu to laiko, kada vėl galėsiu išvažiuoti į kelią ir pasižiūrėti ar griovyje nepražydo mano bevardė gėlė. Aišku, ji turi vardą, tik aš jo nežinau. Norint nufotografuoti šią gražuolę teko su savimi pasiimti pusę maišiuko šiukšlių. Kaip liūdna , kad vairuotojai šiukšles meta pro langą į pagriovius. Jie kiekvieną dieną važiuoja tuo keliuku ir mato savo šiukšlėmis nuklotą pakelę. Negi jiems tai nebado akių ? Vasarą gamta slepia savo gėdą, prisidengdama žole, o kai žolę pakanda šalna, taip liūdna žiūrėti į jos nuniokotą kūną.
Važiuodama pamatau saulėlydžio spalvas, kurios kiekvieną vakarą vis kitokios. Kaip ir medžių spalva nuo pavasario iki rudens kintanti lyg kaleidoskope, nuo sodriai žalios iki degančiai raudonos.
Tik kai gyvenimas pasakė „Sustok“ pamačiau tiek daug spalvų ir smulkmenų, kurios anksčiau buvo tokios nereikšmingos, nematomos. O juk visa tai kas Žemėje sukurta gamtos yra svarbu, unikalu ir turi tikslą.
Ekstremaliausia kelionė buvo, kai išvažiavau iš namų nepaisydama mažo tamsaus debesėlio. Staiga pakilo vėjas, pro galvą ėmė lėkti senų tuopų šakos. Myniau kiek leido jėgos, o vėjas stūmė atgal, kojas adatėlėmis badė vėjo nešamas smėlis. Staiga dviratis tapo nevaldomas ir aš atsidūriau griovyje. Kaip visada nukentėjo keliai. Mano „avarijos“ priežastimi buvo išklibęs vairas. Tą dieną Lietuvoje škvalas išguldė ištisus miškelius. Pas mus užsuko tik manęs pagąsdinti.
O įspūdingiausia mano kelionė, kada važiavau rudens bangų suplūktu Baltijos pajūrio smėliu, „pagirdžiau savo žirgelį“ jūroje. Rudens vėjas išvaikė poilsiautojus. Tik keli žmogeliukai dar bandė sugauti paskutinius rugsėjo saulės spindulius. Pora maudynių mėgėjų ,nesaugomi gelbėtojų, kėlė organizme adrenalino lygį. Atrodo, jūros galybė ir bangų muša skirta man vienai ir vėjas nuo jūros pučia man vienai. Nuostabus jausmas!
Visos trumpos mano kelionės būna nepaprastos, tereikia pasistengti jose įžvelgti kažką, ko anksčiau nemačiau , nejutau, negirdėjau.
Tikiuosi, kad susitiksime kelyje.
