Palikę Čekijos miestą Zlin pajudėjom link Austrijos sienos, už kurios tuoj pat ir Viena. Dvi apsiniaukusios dienos Čekijoje – miškai, kalvos ir vingiuoti keliai. Platūs ir jaukūs spygliuočių miškai nekėlė rūpesčio dėl stovyklavietės.
Keista, prie bažnyčių nerasdavome vandens kranelio, kaip kad įprasta kitose šalyse, nežinia ar tai susiję su vyraujančiu ateizmu, kurį lėmė Čekijos istorija. Tiesa, čia pigus alus, kurio Čekijoje išgeriama daugiau nei bet kur kitur pasaulyje.
Kirtus Austrijos sieną, gamtovaizdis pakito – 100km iki Vienos švelniai bangavo vien žali žemdirbystės laukai.
 |
| alp 11 |
Viena
Kaip ir kiti istoriniai didmiesčiai, Viena sulaiko mane nuo pastangų aprašyti, apibūdinti jos atmosferą, gyvastį, išvardinti visus architektūros kampelius. Per dvi dienas apvažiavom dėmesio vertus architektūros objektus, tarpais pasisėdint ant Dunojaus kranto ar kitame mielame kampely, kurių čia daug, įsispraudusių tarp turistinių taškų. Klimtas, Kokoschka, Schiele – aplankėm meno galeriją „Albertina“. Stengėmės apeiti, nepraleisti secesinės architektūros ir kaip visada truputį atitrūkti nuo turistinių srautų –nuklydom į senas, apžėlusias kapinaites.
Dviprasmė infrastruktūra – miesto gatvės čia paverstos bemaž į greitkelius, dviračiui ten ne vieta. Dviračiams skirtas tankus takų tinklas šaligatvio srityje, techniškai tobulai įrengtas ir paženklintas, tačiau neišvengta didelio susipriešinimo su pėsčiaisiais. Taip pat daug laiko sugaištama kertant didesnę sankryžą, mažiausiai trijose eismo salelėse laukiant, kol užsidegs dviračiams skirto šviesoforo signalo žalia šviesa, praūžus triukšmingai masei motorizuoto eismo. Automobilizmas atima daug jaukumo, net jei infrastruktūra likusiems eismo dalyviams tobulai sutvarkyta. Smulkmeniškai įrengtas dviračių takų tinklas akivaizdžiai suvaržo dviratinį judėjimą, tačiau atveria laisvus greitkelius auto vairuotojams.
Dviratininkai į pėsčiuosius, masiškai vaikščiojančius dviračių take, atrodo nekreipia daug dėmesio – apvažiuoja padzindziliuodami, tačiau pėstieji su šaligatvyje važiuojančiu dviratininku nesitaiksto. Kartą mums nuo atbrėžto tako nukrypus į šaligatvį, simpatiška nėriniuota senutė parodė vidurinį pirštą ir pasakė “fak jū”. Taip pat matėm kaip lauko bare sėdintys dėdės apšaukė kitus, į šaligatvį nuklydusius dviratininkus. Užtai automobiliai – laisvi ir nevaržomi.
Dunojus
Kempingas, kuriame apsistojome, driekėsi prie Dunojaus kranto, rytinėje miesto dalyje. Dunojus mus turėjo vesti iki Bratislavos ir Budapešto. Mūsų maršrutas sutapo su EuroVelo 9 tarptautiniu dviračių maršrutu, kuris buvo netgi paženklintas. Labai greitai tas ženklinimas pradėjo klaidinti, vesdavo bereikšmiais vingiais, dažnai nuvedęs į šoną dingdavo. Iš ankstesnių kelionių patirties jau buvom pasimokę, jog neverta sekti dviračių maršrutų ženklais, jei kelionė ilga ir nėra laiko bereikšmiams nukrypimams, ar poreikio pamatyti kiekvieną lauką ir kiemą.
Dunojų regėjom patvinusį – kai kurie keliai buvo nepravažiuojami, ieškodavome apvažiavimo. Dažnai persikeldavome tai į vieną, tai į kitą upės krantą. Patvinę laukai, sodybos, miestų parkai, o apsistojus nakvynei – aštrūs uodų antpuoliai, palaikomi rėksmingo varlių choro. Tačiau taip išvengėm kalnų, kurie vis glaudžiau supo mus, artėjant prie Budapešto. Šioje atkarpoje prasilenkėm su daug keliautojų – populiarus maršrutas.
Slovakijos sostinei Bratislavai daug dėmesio neskyrėme – pasižvalgėme po senamiestį ir prisėdom prie šalia vykstančio koncerto, užkandom. Toliau vijomės Dunojų, prasilenkdami su kitais turtinga istorija alsuojančiais miestais. Dardėdami akmeniniu gatvės grindiniu trumpam apžvalgėm Gyor miesto architektūrinį palikimą. Vėliau prasilenkėm su pirmąja Vengrijos sostine, karališkuoju Esztergom. O Visegrad miesto bokštų likučiai liudijo priklausymą romėnų imperijai; pasak istorinių šaltinių per šventes iš marmurinių fontanų čia tekėjo vynas.
Nustebino Vengrijos keliai, kurių dauguma turėjo ženklą, draudžiantį dviračių eismą! Klajoti žemėlapyje nepažymėtais šunkeliais neturėjome laiko, tad kai kur nutarėm nusižengti taisyklėms. Tiesa, tokie patys ženklai buvo netgi gyvenvietėse, ramiose kaimo gatvelėse! Nekreipėme dėmesio, kaip ir mums pažeidėjams, niekas nesignalizavo, ir labai kultūringai prasilenkdavome, įskaitant ir policijos ekipažus. Matyt velnias pametė tuos ženklus ir niekas neturi laiko jų nuimti, o galbūt tai tik pamirštas palikimas iš gūdžios sovietinės praeities.
Budapeštas
Į Budapeštą įvažiavome braudamiesi per ilgą auto kamštį. Lenkėme tas dėžes ir iš kairės, ir dešinės, kartais išvažiuodami į baisiai duobėtą kelkraštį, ar tiesiog žolę šalia plento. Vis spėliojau, ar Evulės nauji lengvučiai ratlankiai išliks tiesūs (išliko). Skubėjom, norėjom iki nakties užsiregistruoti kempinge. Pagaliau prasibrovėm į miesto centrinę dalį, ir jau sutemus pasiekėme kempingą. Eismas Budapešte baisus, nepavydėtina vieta dviračiui, kurių čia visgi yra nemažai, ir labai suprantamas Budapešto gyventojų protestas – didžiausia pasaulyje Kritinė Masė.
Budapešte praleidome dvi dienas, pagrindinį dėmesį vėl skyrėme secesinės architektūros medžioklei šiauriniame miesto krante. Istorinės architektūros tankumyne ji išbrenda savo šviežiu ir nuoširdžiu rafinuotumu. Tai trumpai trukęs kūrybinis epizodas meno istorijoje – nuo 1895 iki 1914 m. Pastatų formos veši vingria augaline ornamentika, kuri savo stilizavimu neprimena nieko matyto. Laki gyvybė tarp istoriškai konservatyvios architektūros palikimo ir individualumą prarandančių vėlesnių modernistinių objektų.
Pietinę miesto dalį su pilimi ant kalno apėjome tik paskutinę dieną, artėjant sutemoms. Gaila, dėl išpirktų bilietų tai dienai, neišvydome Šv. Stepono karūnos, laikomos Parlamento pastate (beveik identiškoje Londono Vestminsterio rūmų kopijoje). Mano bendrakeleivė rašė mokslinį darbą apie šios karūnos istoriją ir simboliką, tad privalėjome ją gyvai aplankyti.
Atmosferą, kaip ir Vienoje, temdo neįtikėtina automobilių gausa. Tačiau vairuotojų veidai neatrodė susierzinę, prasilenkiant su dviračiais.
Įdomus ir savitas kempingas kuriame apsistojome. Jį parekomendavo prie Dunojaus sutiktas dviratinis keliautojas, grįžtantis iš Turkijos, namo į Olandiją. Kempingas „Zugligeti“ įrengtas ant kalno, buvusioje funikulierių aikštelėje. Palapinę statėme tam skirtoje terasoje, kurią nuo saulės slėpė aukšti medžiai. Prie savitos ir autentiškos aplinkos prisidėjo nemokami sotūs pusryčiai, kurių pagrindą sudarė tradiciniai stori vengrų blynai.
Balatono ežeras
Dvi dienas pasišlaistę, palikome Budapeštą, atsisveikinome su kempingo šeimininke, padėkojome už riebius blynus ir sekantis etapas, kuris laukė, buvo Balatono ežeras – didžiausias ir švariausias Vidurio Europoje ežeras. Pailgas ežero krantas puikiai sutapo su mūsų kelionės kryptimi – Kroatija. Nusižiūrėjome šiaurinę Balatono pakrantę, kaip mažiau rekomenduojamą pramogų ieškančioms šeimoms ir turtingesnę miestelių architektūra. Čia taip pat tikėjomės rasti savitas širdelės formų antkapių kapinaites.
Dienos darėsi vis karštesnės, buvome išsiilgę vandens. Ežero spalva vaiskiai žalia/ mėlyna. Beveik tokia pat, kuria „Bianchi“ dviračiai spalvinami. Deja, per visą ežero ilgį (~100km), užtikome tik kelias laisvas vietas maudynėms. Vilos, jachtų prieplaukos ir privatūs paplūdimiai užėmė didžiąją pakrantės dalį. Pastarieji atrodė nepatraukliai dėl savo masinio klegesio. Ką gi, ežeras beveik nusavintas, tačiau vis dėlto radome kelis laisvus plotelius, tinkamus maudynėms. Ir taip, besipliuškenant vandenyje matėme gyvatę (!), kuri išsigandus panėrė.
Kaip ten bebūtų, ežeras suteikė jaukumo ir gaivos mūsų 100km kelio. Šioje atkarpoje pailsėjome nuo vairuotojų, kurių vairavimo stilius po Budapešto paaštrėjo. Sekantis etapas – Adrijos pakrantė, o pakeliui Kroatijos sostinė Zagrebas ir Plitvicos ežerai.
 |
| balat 4 |
Zdravo, Kroatija!
Kelis šimtus metrų iki sienos dviračius vedėmės, nes kelias per pasienį buvo paženklintas dviračių eismą draudžiančiu ženklu (vėl be jokios apčiuopiamos priežasties). Kaip įprasta, kirtus sieną, gamtovaizdis pasikeičia – prasideda pirmosios rimtesnės kalvelės, ir jau ruošėme valią kalnų masyvui, kurį turėsime kirsti prieš pat Adrijos pakrantę.
Pasikeičia ir žmonių veidai, sodybos. Važiuojant giliau matėme neseniai vykusio karo pėdsakus – kulkomis suvarpytos namų sienos. Dabar čia taika – iš žmonių veidų jaučiame, jog jie tikrai tai vertina – puoselėjamos sodybos, gražinama aplinka. Apie Kroatiją buvom skaitę, jog kriminaliniu atžvilgiu – tai visiškai saugi turizmui šalis. Šiek tiek baiminomės vairuotojų kultūros. Tam net buvome pasirūpinę nedidelius galinio vaizdo veidrodėlius. Tačiau bent kol kas vairuotojų elgesys buvo pakankamai ramus.
Šioje atkarpoje mūsų vakarai užsitęsdavo beieškant akiai neprieinamo plotelio mūsų palapinei – ši Kroatijos dalis pasižymėjo tankiu gyvenviečių tinklu, o „laukinis stovyklavimas“ yra draudžiamas.
Zagrebui skyrėme tik kuklų pusdienį, apsižvalgėme, tradiciškai pietavom senamiesty, užsigeriant pora alaus skardinių. Leidomės toliau į miškingą Kroatijos gilumą.
 |
| kro 3 |
Plitvicos ežerai
Pakeliui link šio turistinio traukos centro jau žavėjomės kalnų upių kriokliais. Bet nesitikėjome, kad Plitvicos ežero laiptai dešimteriopai nustelbs savo formomis. Jiems skyrėme visą dieną.
Prie ežerų įleidžiama tik pėsčiomis. Kelioninę mantą paslėpėme miške, dviračius prirakinome prie kasos ir lipome į traukinuką, kuris mus užtempė į pačią viršūnę. Ežeras pasidalijęs į pakopas, leidosi vis žemiau, didesniais ir mažesniais kriokliais ir upeliais. Mes juos nuo viršaus sekėm vingiuotu mediniu liepteliu. Matyti vaizdai tinkami rojaus iliustracijai, ir galima manyti, kad kičas kaip meno rūšis, yra gamtos įkvėptas.
Suerzino, tik tai, kad mūsų daug. Ant siauro lieptelio fotoblykstėmis dirbo būreliai turistų. Vėlgi, bet kuris turistiniu objektu paskelbtas Europos kampelis būna perpildytas tiršta turistų mase. Tai patvirtino sekančią dieną sutikti dviratininkai – keliautojai iš Australijos. Pasidaliję įspūdžiais išgirdom, kad aname žemyne būna ir kitaip – nuostabių ir tuščių vietų. Australų porelė jau ne pirmus metus keliauja po Europą dviračiais, kartais užsilaikydami padirbėti. Šįkart jie traukė iš Norvegijos į Kroatijos pietus. Nuostabu ir gera šioje automobilizuotoje aplinkoje sutikti dviratinius klajoklius. Tokie bendraminčiai tik paliudija, jog esame ne vieni du “keistuoliai” šiame automobilizmo iškreiptame pasaulyje.
 |
| plitv 1 |
Kalnai (Velebit)
Ką gi, jei iki šiol šioje kelionėje lipom per vidutines kalveles, tai prieky mūsų laukė tikri kalnai, apie 1400m aukščio masyvas, už kurio Adrijos jūra. Keliaujant motorizuotom transporto priemonėm reljefiniams pokyčiams tiek dėmesio neskiriama, kaip įveikiant juos savo kojom.
Prasidėti su neišvengiamais kalnais neįkvėpė priešpriešinis vėjas, tačiau pasiekus miškus jo nebejautėm. Plačios ganyklos kalnų pašonėje ir tankios grandiozinės girios. Kiekvieną naktį čia girdėdavom viauksint stirnas, ir dažnai smalsų šnopavimą už palapinės audinio ‘sienos’. Mes ne vieni ir dėkingi už jaukią miško prieglaudą.
Įkopėme į pirmąsias viršūnes, ir, deja, teko nusileidinėti. Priekyje dar laukė pagrindinis masyvas, todėl nusileidimas tik reiškė, jog kopimą reikės pradėti vėl nuo apačios. Iš ankstesnių kelionių buvom išmokę kalnams atsiduoti laisva valia ir nesipriešinant. Papietavom dar vienam kulkų suvarpytame miestelyje, užsipirkome maisto atsargų, nes prieky mūsų laukė smailios viršūnės, atsirėmusios į dangų. Akimis vedžiodami spėliojome – kokiais vingiais mūsų kuklus ekipažas užvingiuos į tas viršūnes padangėse, už kurių jūra ir rojaus salos.
Ką gi, nusiteikėm galimiems kalnų sunkumams ir po truputį ėmėm kilti. Nežinojom ar teks stačių ruožų, tokių kaip Ispanijoje Pirėnuose, kai ilgus kilometrus mynėme žemiausia pavara, atsistojus ant pedalų. Prasidėjo žvyrkelis, vis aukščiau ir giliau mus supo plačios kalnų girios. Kilom po truputį ir tolygiai, čia nebuvo pasikartojančių trumpų nusileidimų, paskui kuriuos vėl seka pakilimai, atimantys daug jėgų. Dar neteko kopti taip lengvai į gan aukštas viršūnes.
Mus supančios girios atrodė sunkiai įžengiamos ir gūdžiai tamsios, buvome vieni savo siaurame žvyrkelyje, nebuvo nei mašinų, nei gyvenviečių, ir tikėjomės, jog kelias neišsišakos be aiškaus ženklinimo – pasiklysti čia, reikštų daug sugaišto laiko. Ėmė temti ir jau dairėmės jaukesnio plotelio stovyklavietei. Bendrakeleivę įtikinėjau, jog lokiai yra vegetarai ir mes jiems neįdomūs. Naktis, kaip ir įprasta didesniame aukštyje, buvo vėsi.
Sekančią dieną tęsėm kopimą. Pakeliui kirtom kelias gyvenvietes, kuriose stovėdavo maždaug po penkis akmeninius namukus. Ir jau ne pirmą kartą mus nusivijo pulkas agresyviai nusiteikusių šunų. Jie nepririšti, kadangi čia retai kas svetimo užklysta, ypač dviračiu. Kylant toliau, miškai praretėjo, atsivėrė atviros erdvės. Čia vienas po kito mus perskrodė drėgni rūko debesys. Vėliau supratome, jog mes tiesiog esame debesyse ir taip baigėm 30km kopimą. Spėliojome apie orą apačioje, kaži ar tie drėgni, mus supantys debesys, nelašina lietaus į apačią, ten kur netrukus leisimės – jūra ir salos.
Salose
Fotografijose matyti, kaip palengva nusileidinėjant debesys ir rūkas sklaidosi, ir įžiūrime mėlyną vandens plokštumą, su kyšančiomis pailgomis salomis, kurios panašios į besimaudančių gyvūnų nugaras. Vienos jų plikos ir uolėtos, kitos dalinai apžėlusios. (Kroatijai priklauso daugiau nei 1000 salų, kuriose galima rasti egzotiškų gamtos kampelių, savitos architektūros ir šiaip kurortinio bruzdesio.)
Mūsų žvyrkelis palengva virto į asfaltą ir į apačią vingiavom aštriais serpantinais, stipriai užspaudę stabdžius. Mėgavomės atsiveriančiu vaizdu į salų „nugaras“ iš vis labiau retėjančio debesies. Ir nesinorėjo taip greitai atsisveikinti su viršūne, į kurią tiek kilom. Tiesa, nusileidimas buvo daug statesnis, nei pakilimas, todėl pasirinktą kryptį į šiuos kalnus įvertinom kaip „draugišką“ – visai nevarginančią. Kopti nuo jūros pusės, kur dabar leidomės, būtų buve kur kas sunkiau.
Apačioje esančias salų formas ir išsidėstymą lyginom su pažymėtais žemėlapyje – atpažinome Rab salą, į kurią planavome keltis. Įžiūrėjome ir keltą jūroje, kurio vandens plokštumoje palikta uodega rodė, jog jis kursuoja į numatytą salą. Nusileidus dar žemiau, atsivėrė karšta saulė, o garbanoti debesys liko viršūnėse ir atrodė šlapio oro nežadėjo. Pakrantėje teko vėl apsiprasti su mašinų virtinėmis.
Šiose salose planavome pasimėgauti gal 5 dienas. Jei tik neišvargins karštis, kuris likęs mano prisiminimuose iš kelionių po šias vietas autostopu. Žvelgdami į salos pliką kalnuotą paviršių, į kurį tuoj plauksime, svarstėme ar rasime tinkamą plotelį mūsų palapinei, kepti saulėje ant plikos uolos be šešėlio, grėstų dideliu išsekimu, o salos miškus, iš ankstesnio pasibuvimo čia, prisimenu kaip sunkiai įžengiamus.
Atsidūrę saloje, atsisukom atgal į pakrantę, į kalnų sieną ir debesuotas viršūnes, paplekšnojom savo žirgams jų aliuminio rėmus padėkodami už dar kelis įveiktus geografinius tolius. Tam, kad kelyje liktume vieni, palaukėme, kol iš kelto išskubės visi automobiliai, ir leidomės į pirmąjį miestuką saloje – Rab.
Šis miestelis pastatytas graikų laikais, XIII amžiuje valdytas Venecijos išlaikė viduramžių architektūros elementų, ir žavus savo nedideliais baltais namukais su įvairiaspalvėm langinėm siaurose akmeninėse gatvelėse. Nuo miesto gynybinių sienų žvalgėmės į jachtas, kurios siūbavo prieš besileidžiančią saulę. Labai panašią atmosferą prisimename iš Ile De Re salos Prancūzijoje, Atlanto pakrantėje. Šiame miestelyje taip ir sulaukėm sutemų (čia, pietinėje dalyje, saulė trumpiau užsilaiko horizonte). Tamsoje palikus miestuką, buvo sunku rasti akiai neprieinama kampelį mūsų stovyklavietei. Palapinę statėme avių ganykloje pasislėpę už menkų spygliuotų krūmelių.
Ryte budome ne nuo karštų saulės spindulių, kaip kad baiminomės, o nuo įkyraus mekenimo. Į palapinės stogą švelniai barbeno lietaus lašiukai. Iš planuoto poilsio saulėje liko tik šlapias plentas, kuriuo gan intensyviai pirmyn atgal, tarp savo viešbučio durų ir keltų, skubėjo automobilizuoti poilsiautojai. Patraukėme į Krk salos pusę. Belaukiant kelto pamėginom jūros patiekalų čia ant kranto stovinčiame restoranėlyje. Nuvylė, žuvienė buvo daugiau panaši į sultinį iš presuoto kubelio, o aštuonkojai ir kalmarai buvo sausi ir atrodė perkepę.
Išsilaipinus Krk saloje, stovyklavietę įspraudėme tarp eglučių, o lietaus debesys vis nesisklaidė. Sekančią dieną vėl lijo, ir nusprendėme, jog šį kartą nelemta mėgautis saule salose ir maudytis kartu su delfinais. Todėl vietoje plano žvalgyti kitas mažesnes saleles, sutaupytą laiką nutarėme perleisti sekančiai kelionės daliai – Venecijai.
Pakeliui link tilto, aplankėme dar kelis mažyčius miestukus su baltais nameliais. Lietus nesiliovė ir eismas dar labiau intensyvėjo, o iš paskos dar ėmė signalizuoti sunkvežimis… Galima būtų stebėtis tuo, jog automobiliai apskritai įleidžiami į šiuos išskirtinius gamtos kampelius masiškai, tačiau dar tenka taikytis su jų pavojingu skubėjimu ir demonstruojama nepagarba mūsų dviratiniam ekipažui.
Slovėnijos link
Vakarop kirtom Rijeką, kur pabaigėm iš salų užsilikusį vyno butelį, ir iki Italijos mūsų laukė nedidelis kalnų ruožas bei smulki Slovėnijos atkarpa, praleidžiant Istria pusiasalį. Likusi kalnuota Kroatijos dalis suteikė progą pailsėti nuo eismo, nes transporto maršrutai nusitęsė atsiradusiu greitkeliu. Kalnų aukštis buvo nedidelis, tačiau netolygus – vis kilome ir leidomės.
Artėjome prie Slovėnijos sienos, tad nutarėm išleisti paskutinius likusius kroatiškus pinigus, jei tik dar pasitaikys kokia užeiga kalnų kaimely. Nedidelėje gyvenvietėje radom tokią, kurios šeimininkui atidavę paskutines kunas, paaiškinom, jog norime alaus ir bet kokio užkandžio jo laisva nuožiūra (tingėjome gilintis į kroatiškai surašytą meniu). Baigiant užkandį, ir kylant link žirgų, šeimininkas mums ant stalo pastatė po pailgą ledinę taurelę su, kaip supratome, stipriu naminiu skysčiu, galbūt tai Rakija ar Slivovica (iki 60 laipsnių stiprumo, nacionalinis gėrimas iš vynuogių ar slyvų). Užsivertėm, smegenys užkaito, ir tai labai tiko, nes beliko tik keliasdešimties kilometrų nusileidimas iki Slovėnijos sienos.
Prisiartinus prie pasienio namuko, apsuptą kalnų ir miškų, matėme nubėgant lapę su kažkuo dantyse. Du nuobodžiaujantys pasieniečiai tiesiog prabudo džiugesiu, pamatę mus. Šiuo kalnų miškuose pasislėpusiu keliuku retai kas užklysta, ypač su dviračiais. Jie paaiškino, kad lapė prijaukinta apsilanko paužkandžiauti. Formalumas patikrinti mūsų dokumentus virto pramoga, atidžiai tyrinėjant mūsų asmens korteles ir garsiai perskaitant: „Lithuania!“. Pradžiugom visi tokiu susimatymu ir atsisveikinome.
Buon Giorno, Italija!
Nuo Slovėnijos pakalnių leidomės link pakrantės į pirmajį mūsų kelionėje Italijos miestą – Trieste. Grįžome link civilizacijos, kaip ir tikėjomės, eismas darėsi vis tankesnis. Pasiekę miestą patekome į tirštai motorizuotas gatves, itin daug motorolerių. Atrodė triukšmingas chaosas. Tačiau apsipratus, pasijutome netgi saugiau nei daug mažiau automobilizuotose erdvėse. Jautėmės matomi, gerbiama mūsų erdvė. Supratome, kad dėl motorolerių vairuotojai pripratę matyti smulkesnius už save. Suvokėm, jog eismas ne tiek chaotiškas, kiek intuityvus ir tuo saugus.
Vėl užtrukome prie besileidžiančios saulės jūroje, o lietaus debesys jau buvo išsisklaidę. Tęsėm savo lanką aplink jūrą link Venecijos. Užmiesty eismas kol kas buvo ramus ir su plačiu kelkraščiu. Tačiau vis arčiau Venecijos eismas intensyvėjo, kelias siaurėjo. Bet visai kitaip nei Kroatijos pakrantėje mus aplenkdavo ramiai ir su pagarbiu atstumu (neminėsiu tik kelių nemandagių akibrokštų, kurių visur pasitaiko).
Venecija
Keista, bet birželio mėnesį kempingas, kuriame apsistojome, dar buvo pustuštis. Bariuke ištisas dienas ir vakarus savo kalba karštai barbaliavo keli brandaus amžiaus vietiniai, spėjome jog šiuo atveju tai kempingo įkūrėjai, perleidę verslą jaunajai kartai.
Į Veneciją patenkama per ilgą, maždaug 4km, tiltą. Kelias – autostradinis, su keliomis juostom. Dviračiams/ pėstiesiams atskirtas siauras šaligatvis. Pėsčiųjų čia nėra, matėm tik vieną dviratį (be mūsų).
Greitkeliu per tiltą į tą nedidelę salą plūsta nenutrūkstantis srautas autobusų ir automobilių – priminė analogišką situaciją Kroatijos salose. Tiesa, Venecijoje auto eismas neįmanomas, visi automobiliai telpa dideliuose daugiaaukščiuose garažuose, tik įvažiavus į salą. Tačiau mums, vieninteliams bemotoriams, vėl kilo įvairiausių liūdnų pamąstymų apie mažytę trapią salelę, kurią ypač reikėtų saugoti nuo žmogaus, o dar labiau nuo motorizuoto žmogaus invazijos. Grubus tiltas su savo srautu į šią salą puikiai simbolizuoja situaciją. Na bent jau mūsų prirakintų dviračių parkavimosi neapmokestino…
Taip, tai miestas, kurį verta aplankyti bent kartą gyvenime. Per 3 dienas stengėmės pamatyti žymiausius architektūrinius objektus. Pailsinti atbukusias akis nuklysdavom į gyvenamuosius rajonus – siaurutės gatvelės ir plevėsuojantys skalbiniai tarp namų.
Vėlgi, miestas visiškai okupuotas turistų, ir labai suprantamas venecijiečių nepasitenkinimas bei mero noras uždrausti vienadienius turistus mieste. Girdėjom gandą, jog vietiniuose restoranuose šefai „paskanina“ maistą turistams paspjaudydami. Čia vėl susimąstome apie automobilį, kuris pasaulį pavertė tokiu lengvai pasiekiamu ir vartojamu, paskubom blykstėmis pažymint savo buvimą, o kelionės procesą paverčiant ne daugiau reikšmingu, kaip vaišės greito maisto restorane..
Alpės
Susikrapštėme iš kempingo, ir nežinia pailsėjom ar daugiau pavargom po žvalgymosi Venecijoje. Laukė pats Alpių branduolys, vėl nežinojome ko tikėtis, bet fiziniame žemėlapyje tai atrodė kaip rimčiausia kalnų juosta mūsų dviratinėje patirtyje. Kelią pradėjome savaitgalį, jį dalinomės su daug motociklininkų, kurie tikriausiai lėkė į susitikimą kalnuose. Kopimas prasidėjo staiga ir labai konkretus – vingiuotas, su daugiaaukščiais serpantinais. Pakankamai statu. Keliukas buvo siauras intensyvaus ir mišraus eismo – motociklai, ir lengvieji auto. Tačiau visi judėjo ramiai ir atidžiai, nes įsibėgėti ir nebuvo kur; zigzago kampus skyrė ne daugiau kaip pusė kilometro.
Buvo pakankamai statu, o ir saulė plieskė, tad pasiekę vingį atsikvėpdavome. Ši fiziškai sunkiausia kelionės atkarpa tęsėsi apie 15 km. Pasiekus viršūnę prasidėjo nusileidimas į Alpių slėnį. Leidomės 50km/h greičiu, užspaustais stabdžiais. Važiuoti greičiau negalėjome, nes panašiu greičiu atsargiai judėjo likęs motorizuotas eismas, vėlgi buvo pakankamai statu. Radę jaukesnį kelkraštį sustodavome atvėsint nuo stabdymo įkaitusius ratlankius.
Alpių slėnis tęsėsi be didesnių pakilimų, transportas išsisklaidė įvairiais keliais, čia vis kirsdavome pasišiaušusius kalnų upelius, tekančius nuo snieguotų viršūnių, žalius slėnius pamiškėse, tačiau čia nebuvo visiško atsiskyrimo nuo civilizacijos jausmo, kurį jutom Kroatijos kalnuose, ar Ispanijoje praeitoje kelionėje.
Automobiliai čia laisvesni; dviračiams buvo uždraustos kelios atkarpos tuneliais, kertančiais kalnų viršūnes, teko kopinėti aplink ūkininkų keliukais.
Dar keli pakilimai ir tada sekdami upe iš tarp kalnų lengvai prasibrovėm į Salzburgą. Apibendrinus, Alpės nebuvo tokios sunkios, kaip galima tikėtis iš garbanoto reljefo žemėlapy. Sunki buvo tik 15km pradžia. Prisimenant ankstesnes keliones – dėl netolygumo (kilimo ir vėl leidimosi), mus daugiau išvargino prancūziškosios, žemesnės Alpės, Ispanijos Pirėnai taip pat buvo sunkesni. Taigi, visi kalnai turi savo charakterį ir dažnai ne aukštis lemia sueikvotas jėgas.
Austrija, Čekija – grįžtame
Likusią kelionės dalį tęsėm be ilgesnių sustojimų ir apžvalgų. Šiame etape liko Mocarto gimtinė – barokinis Salzburgas, Linzas ir dar keletas mažesnių miestukų, kuriuose sustodavom tik trumpam senamiestyje, paužkandžiaudavom ir tradiciškai atlupdavom skardinę alaus – toks mūsų kuklus prisilietimas prie miesto atmosferos. Linze išbandėm austrišką virtuvę – klasikinė jautienos sriuba bei šnicelis, ir eh… supratom, kad labiausiai esame išsiilgę prancūziškų restoranų…
Pakrantė prie miesto buvo išnaudota aktyviam poilsiui: riedučiai, dviračiai, maudynės. Tai ko trūksta mūsų tėvynės upių pakrantėms ir pajūriui. Prie Linzo vėl pasigavome Dunojų, kuriuo ir pradėjome kelionę pasroviui nuo Vienos, o dabar apvažiavę ratuką, artėjame link šio miesto iš kitos pusės.
Upės dėka vėl manėm išvengti aplink esančių kalvų ir lengvai pabaigti kelionę paspartinant tempą be platesnių pasižvalgymų. Tačiau visko neįmanoma nuspėti. Pagrindis kelias šalia upės, nors ir ramaus eismo, vėliau buvo pažymėtas ženklu leidžiančiu tik motorizuotą transportą. Vėl buvom priversti kabarotis aplink esančiomis kalvelėmis, kad „netrukdyti“ automobiliams. Rekreacinis maršrutas vertas dėmesio savo dekoratyviais austriškais miestukais, tačiau baiginėjant tūkstančius kilometrų, mūsų tikslas buvo jau nebe tai. Žiūrint iš šalies, dviračių eismas uždraustas ramiame plente, susisiekimas tarp miestelių patogus tik automobiliais, dviratis leidžiamas tik kaip rekreacinė priemonė, apylinkėm žvalgyti. Kitaip nei rekreacijai naudojamų dviračių čia aišku ir nematėme. Automobilių pramonė čia užėmusi aiškias lyderio pozicijas, o dar prisiminus Vienos greitkelius su nuo kelio išstumtais dviratininkais, susidaro įspūdis, kad „žaliosios“ idėjos reikalingos tik lozungams ir madai, bet praktinio gyvenimo nepasiekia.
Čekijos Respublikoje, kirtom ežeringas vietas ir miškus link Zlin miestelio, nuo kurio ir pradėjom kelionę. Čekijos šioje kelionėje matėme mažai, tačiau to užteko, jog įvertinti, kaip patrauklią šalį kelionėms dėl savo jaukių miškų, pilių tinklo ir ramaus eismo.
Apibendrinant
Ačiū mano bendrakeleivei Evelinai už subalansuotą maršrutą, kuriam prireikė 29 dienų. Šį geografinį ratą taip pat būtų galima papildyti Adrijos pakrante, Čekijoje taip pat buvo galima apimti Prahą, priklausomai nuo turimo laiko ir išsikvėpimo (kurį mes pajutom jau nusileidę nuo Alpių). Šio maršruto privalumas, jog palyginti trumpais atstumais yra išsidėstę įdomūs objektai; Viena, Budapeštas, Balatono ežeras, Plitvicos ežerai, Adrijos salos, Venecija, Alpės – viso 7 valstybės, taip pat plati kultūrinė ir geografinė įvairovė gan nedideliame ratelyje. Šioje kelionėje, kaip ir buvo numanoma, neišvengėme tankaus eismo (Adrijos pakrantė) – bet daug jaukumo ir kontrolės suteikė nedideli galinio vaizdo veidrodėliai. Patyrėme tik vieną nedidelį technikos nesklandumą – atitrūko Evelinos bagažinės šoninės kojelės, tačiau jos atsirėmė į krepšus ir dar laikėsi ant kitų dviejų, todėl net nebuvo reikalo tvarkyti. Kelionei naudojom tą pačią, paprastą, bet jau nuo pat pirmų trijų kelionių išskaičiuotą įrangą.
 |
| austr 1 |
