Tuo metu gyvenome Pagiriuose – miestelyje šalia Vilniaus. Kurį laiką rūsyje piktai stovėjo du dviratukai ir nori nenori vis primindavo apie save: tai koja užkliūna už rato, tai būtinai kažkas įsipainioja aplink juos... Tai vis gražiai atsiprašai, pažadi, kad būtinai, kai turėsi daugiau laiko, išveši pamatyti pavasario. O tas laikas vis kažkaip nužteka..
Tačiau atėjo vienas gražus sekmadienio rytas... Saulė šviečia, tiesiog vyte veja į lauką. Taigi šiek tiek pasvarstę ką čia kaip čia nuveikus, su mažu pykčiuku vienas ant kito priėjom bendros kelionės idėjos: dviratis – traukinys – trakai – dviratis. Nežiūrint į tai, kad atstumas nemažas (iki Trakų 20 km), o sportinis pasirengimas ne itin didelis, ambicijos ir užsispyrimas nugalėjo..
Taigi mes jau kelyje. Minam iki Panerių geležinkelio stoties, kadangi iš ten arčiausiai rieda traukinukai. Nusipirkom bilietukus, mėgaudamiesi savo entuziazmu ir sportiniu aktyvumu, laukiam... O tas sugalvojo, kad jam reikia važiuoti ne tuo keliu, kuriame mes laukiame... Kadangi nuo traukinio sustojimo iki pajudėjimo buvo žaibiškas greitis, puolėm per bėgius su savo dviratukais ant pečių bėgti... Per plauką ir su mašinisto šypsena užkėlėm (tikrąja to žodžio prasme) dviračius, taip patreniruodami ir rankų raumenukus. Riedam sau smagiai traukinuku, uodžiam nepaprastai senove dvelkiantį traukinio kvapą ir vieną minutę pasijutau kaip turistė nežinomam mieste, visiškai kitokie potyriai.
Stotelė – Trakai. Vėl su dviračiais ant pečių patreniruojam suglebusius rankų raumenis, lekiam link pilies. Pilis, Trakai, dviratis, gera kompanija, šioks toks didžiavimasis savimi – puikus derinys. Atsipūtę ant žalios žolytės, pasidarę piknikiuką šalia pilies, rengiamės grįžimui namo. Kelionė atgal – vienareikšmiškai dviračiu. Nereikia priminti, kad mes ne sportininkai, nereikia priminti, kad distancija 20 km, bet sportinis entuziazmas vis dar kišenėse. Taigi minam. Pagrindiniu keliu Trakai – Vilnius gaunam draugiškų nykščių iškėlimų, mandagių apvažiavimų ir šypsenų, apskritai pasijauti lygtais darytum kokį gerą darbą. Ir tada atrodo ir sėdimųjų ne taip skauda, ir kojos visai neapkerpėjusios. Be abejo, sustojimai stotelėse, pievelėse būtini, nes džemperis paklotas skaudančiai sėdimajai vis kėsinasi iškristi, o ir gerklė pakankamai dažnai džiūna.
Baisiausias jausmas buvo nulipus nuo dviračio ir kitą dieną, kai laiptai buvo didžiausi priešai, bet pasididžiavimas savimi ir teigiama dozė tokio gero laiko praleidimo viską užglaisto. Rekomenduoju visiems! Nebūtinai Trakai, nebūtinai traukinys, bet dviratis ir kova su savimi, tikėjimas savo jėgomis išlieka ilgam. Beje, šis žygis buvo prieš gerus du metus ir be galo noriu ir jau planuoju pakartoti panašų žygį, įtraukiant kuo daugiau žmonių.
