Pirmą kartą tokiame žygyje dalyvavau 2008 metais. Šis žygis vyksta kasmet, siekiant paminėti Lietuvos narystės Europos Sąjungoje ir Europos dieną. Šiais metais tai jau septintasis tokio pobūdžio žygis.
Tiesa sakant, šiek tiek su pavydu palydėjau išvykstančius į šį žygį, nes prisimenu, kaip pati 2008 metais dalyvavau IV turistiniame žygyje dviračiais. Prisimenu, kaip su dideliu entuziazmu ruošiausi šiam žygiui, nes laukė nepaprastas išbandymas – dviračiu pravažiuoti 40 km!
Gal kam nors tai nedidelis atstumas, tačiau man, paskutinį kartą važiavusiai dviračiu tik vaikystėje, tai atrodė didelis iššūkis. Kadangi savo dviračio neturiu, ėjau pas pažįstamus, draugus ir artimuosius, klausinėdama, kas galėtų paskolinti dviratį. Ir pagaliau turėjau iš pirmo žvilgsnio gerai atrodantį dviratį su keliomis greičio pavaromis! Maršrutas nebuvo iš lengvųjų.. Startavome nuo Galadusio ežero (Lazdijų rajone, Lietuvos Lenkijos valstybinė siena kerta šį ežerą, jo didesnioji dalis priklauso Lenkijai).
Žygis tęsėsi ežero pakrante, įskaitant ir Lenkiją. Pravažiavus pro Lazdijų pasienio kontrolės punktą, žygį tęsėme Lenkijos Dusnicos kaime, Žagarių kaime, Burbiškės kaime ir finišavome vėl prie Galadusio ežero Lietuvoje. Vaizdai važiuojant šiais keliais buvo nepakartojami. Važiavome ir kaimais, ir laukais, ir miškais, ir siaurais takeliais, ir žvyrkelio vingiuotais, kalnuotais keliukais ir asfaltuotu keliu. Kas 10 km mus pasitikdavo su vaišėmis ir atrakcijomis.
Važiavimas skolintu dviračiu su kiekvienu kilometru tapdavo vis didesne kančia: greičio pavaros neveikė, su pedalais taip pat buvo kažkas negerai: juos vis sunkiau ir sunkiau buvo minti.Pirmasis sustojimas padarė didžiausią įspūdi, kadangi mūsų 300 dalyvių pasitiko kaimo kapelos muzikantai su nuklotais stalais. Po sočių pusryčių ir linksmo kapelos pasirodymo, bandė skverbtis mintys, galbūt dėl savęs reiktų baigti tą žygį? Kodėl, pravažiavus vos tik 10 km?
Ogi todėl, kad važiavimas skolintu dviračiu su kiekvienu kilometru tapdavo vis didesne kančia: greičio pavaros neveikė, su pedalais taip pat buvo kažkas negerai: juos vis sunkiau ir sunkiau buvo minti, ypač kalnuotais keliais. Bet nuvydama tas mintis ir matydama, kaip kiti lengvai mina, bandžiau įsikalti į galvą ir įrodyti, kad aš nesu tokia jau silpna, ir trasą įveiksiu, kas bebūtų!
Taip įtikinėdama save, kad geriau grožėčiaus gamta įveikiau šią trasą! Pamačius finišą atrodė, kad jau visiškai nebeturiu jėgų, tačiau netrukus jau žaidėme, važinėjomės keturračiais, plaukiojome po Galadusį su laivu, kaitinomės pirtyje ir daug šokome. Tad didysis nuovargis buvo pamirštas.
Žygio akimirkas matote nuotraukose. O šiais metais nevažiavau su kolegomis į žygį, nes iki šiol vis neįsigijau savo dviračio. Skolintis dviračio jau nebenorėjau, nes turėjau karčią patirtį!
