Žygio tikslas – dviračiu nukeliauti atstumą nuo Prancūzijos-Ispanijos sienos šiaurėje iki labiausiai į vakarus nutolusią Ispanijos dalį Finisteros (Fisterra) iškyšulyje, važiuojant Šv. Jokūbo piligrimų tako (Camino de Santiago) prancūziškąja atšaka.
Balandžio 28d. – pirma kelionės diena (57km)
Šalia Biarritz oro uosto automobilių aikštelėje susirinkau dviratį. Oras nebuvo toks blogas kokio tikėjausi iš prognozių. Lietus su protarpiais lijo visą dieną, bet tai nesutrukdė įveikti pirmojo etapo no Biarritz oro uosto iki miestelio St. Jean Pied de Port. Atvykęs į miestelį netrukus radau „Piligrimų centrą“, užsiregistravau ir gavau savo piligrimo pasą. Kadangi artėjo vakaras man iškarto pasiūlė apsistoti mokamos nakvynės privačiame name kartu su kitais piligrimais.
Balandžio 29d. – antra kelionės diena (65km)
Teko keltis 6 val., kartu su kitai piligrimais. Tiesa, jie visi keliauja pėsčiomis. Apie 8 val. su 15kg sveriančiu kalniniu dviračiu ir 10kg kuprine ant bagažinės leidausi į kelią. Apie 30km iki Roncenvalles (Orreaga) buvo kilimas į kalną. Pakeliui kirtau Prancūzijos-Ispanijos sieną. Išvažiavau neturėdamas smulkaus regiono žemėlapio, tad važiavau pagal Camino nuorodas ir ženklus šalia tako. Visą laiką lijo.
Pažliugusius gruntinius keliukus keitė slidžios uolienos su kumščio dydžio akmenimis, šlapia žolė, purvas, keliukai vietomis virsdavo upeliukais...dalį laiko reikėjo dviratį stumtis į kalną arba nuspaudus stabdžius vestis žemyn... Kelio nuorodos pradėjo išsiskirti, po kurio laiko supratau, kad gerokai išklydau iš kelio, kai po ilgos kelionės per kalnus pėsčiųjų takais, viename kaime radau vietovės žemėlapį. Ieškant teisingo kelio, leidžiantis nuo vieno kalno stambia skalda dengtu keliuku - išsimontavo galinis ratas ir pradūriau kamerą. Pasikeičiau kamerą, nes saulė jau leidosi ir nebuvo laiko klijuoti. Kai atsidūriau ant plento, radau ženklus, kad iki Roncenvalio yra 13km, o iki Pamplonos 50km. Mindamas plentu susiradau nakvynei egzotišką vietą pievelėje ant skardžio. Beje vakarop išlindo saulė, tad spėjau kiek pradžiūti ir sušilti.
Balandžio 30d. – trečia kelionės diena (75km)
Naktį buvo šalta, nes dalis rūbų buvo šlapi ir jų negalėjau rengtis. Tik tekant saulei užmigau porai valandų. Šiandien palikau Pirėnų kalnyną ir važiavau žemyn į Pamploną. Dalį kelio riedėjau asfaltu, o atkarpomis vėl įlįsdavau į Camino. Nors dar ankstyvas metu laikas, bet kelyje sutinku daug piligrimų. Vakarykščiai keliukai-upeliai šiandien atrodė kaip purvo vonios. Leistis nuo kalniukų buvo pakankamai slidu, tad įtemtai teko dirbti abiem rankom maigant stabdžius... Gavęs antspaudą į piligrimo palą Pamplonos universitete, aplankiau turizmo informacijos centrą ir dviračių remonto dirbtuvę (buvau pametęs vieną bagažinės varžtą).
Jau visai vakarėjant išvažiavau iš miesto pakeliui žvalgydamasis nakvynės vietos. Akį patraukė toliau nuo Camino stūksanti apleista romaniškojo stiliaus pilis. Radau čia du pastatus. Vieną – visai nepatraukliai apgriuvusius rūmus, o kitą – apleistą bažnyčią su užmūrytu įėjimu, tad pastogės nebuvo, tačiau šalia – graži pievelė ir senos liepos. Pavalgiau, vertindamas aplinką ir pasistačiau palapinę.
Gegužės 1d. – ketvirta kelionės diena (47km)
Naktis buvo vėjuota, bet be lietaus. Kai išriedėjau į kelią, aplink buvo pilna piligrimų. Šiandien sutikau virš 10 dviratininkų. Dauguma jų važiavo grupėmis po 3-4. Visa diena buvo saulėta. Teko užkilti į S.del Perdon kalnų keterą, puošiamą vilktinės vėjo malūnų. Žinoma, nusileidimas buvo daug linksmesnis. Vėl pradūriau galinį ratą – kaltas gervuogės ar kažkokio kito krūmo spyglys. Vakarop pasiekiau Estellos miestą, apžiūrėjau centrą. Kadangi gerokai susivėlinau, likau nakvoti „pigiuose“ (veikiančiame aukų principu) piligrimų nakvynės namuose (albergue).
Gegužės 2d. – penkta kelionės diena (102km)
Šiandien įveiktas ilgiausias dienos atstumas. Nors važiavau pačiu Camino, bet jau prasideda lygesnis reljefas ir nėra didelių pakilimų. Norisi paminėti, kad Camino turi gerą geriamo vandens infrastruktūrą. Ne tik kiekvienam kaimelyje, bet ir tarpinėse atkarpose yra įrengti vandens čiaupai keliauninkų atsargoms pasipildyti. Šiandien išvažiavau iš Navara regiono ir patekau į Rioja (tariasi Rjoche), kuris garsėja savo vynu. Čia šilta, visą dieną švietė saulė - spėjau ir ausis nudegti. Nakvynė - po laukiniu persiku tarp vynuogynų...
Gegužės 3d. – šešta kelionės diena (109km)
Šiandien sekmadienis. Pamačiau, kad ispanai tikrai švenčia... Pirmiausia, kaip jau ir žinojau dauguma parduotuvių nedirbo. St.Domingo de la Calzada miestas ruošėsi vakare vyksiančiai šventei, buvo ruošiama estrada, aptveriami praėjimai. Pagrindinėje aikštėje priešais bažnyčią buriavosi piligrimai, iš plakatų supratau, kad švenčiamas kažkoks Šv.Domingo 900 metų sukaktis. Visai vakarėjant įvažiavau į rajono centrą - Burgos ir ten netikėtai susidūriau su senamiesčio gatvėmis nusitęsusia procesija.
Buvo nešamas didelis kryžius su Nukryžiuotuoju, dalyvavo keli šventikai, priekyje ėjo uniformuotas orkestras.. Iš melodijos galima buvo suprasti, kad inscenizuojama laidotuvių procesija.. Tikrai įsimintinas įvykis. Pilnas dienos įspūdžių ir nusvilęs saulėje ilgai riedėjau Burgos miestu ir priemiesčiais, kol visai saulei pasislėpus už kalno radau tinkamą vietą nakvynei - atokiau nuo miestelio ir kelio - kalno papėdėje.
Gegužės 4d. – septinta kelionės diena (100km)
Šiandien teko perkopti kelių šimtų metrų plokščiakalnį, o šiaip vieškelis driekėsi lygumomis, užsukdamas į kelis kaimelius. Kelias daugumoje neasfaltuotas vieškelis. Pradurtas galinis ratas ir jo klijavimas pradėjo tapti kasdieniniu darbu. Nakvynė miškelyje už Calzadilla de la Cueza pora šimtų metrų nuo Camino, nuo keliuko nepastebimoje tankmėje.
Gegužės 5d. – aštunta kelionės diena (78km)
Nors pastarosiom dienom ištisai kepina saulė, naktys - šaltos. Šiąnakt buvo tik apie 6°C. Šaltoka ir apsirengus. Lygumos, laukai, saulė... gerai, kad pavėjui važiuoju.
Dešinėje (šiaurėje) horizontas baigiasi kalnų snieguotomis viršūnėmis. Camino didesnę dalį šiandien ėjo palei plentą, tad rinkausi važiavimą asfaltu, be to taip netrukdžiau pėstiesiems piligrimams, kurių kojos gerokai labiau nuvargusios. Vienintelis įdomus įvykis, kad išklydau iš Camino, neatidžiai pažiūrėjęs į nuorodas. To pasekmė buvo papildomas 20km ratukas žvyrkeliu, kol vėl grįžau į Sahagun miestą Beje iki Santiago teoriškai liko apie 330km, taigi lenkiu grafiką ir galima pailsėti. Šiandien kelionę baigiau rekordiškai anksti - 18h jau išsidrėbiau pavėsyje. Visgi saulė ir neišsimiegojimas daro savo.
Gegužės 6d. – devinta kelionės diena (88km)
Šilta naktis, iki paryčių išmiegojau pravėręs palapinės uždangalą. Tik prieš švintant atvėso ir teko užsisandarinti. Leon`as visai didelis miestas - rajono centras, pilnas senamiestis žmonių. Pasivažinėjęs po miestą, pasėdėjau pusvalanduką pavėsyje, suvalgiau du apelsinus ir patraukiau į kelią kepinančioje saulėje. Prieš 20h pasiekiau Astorga ir apsistojau pirmame pasitaikiusiame Albergue.
Gegužės 7d. – dešimta kelionės diena (89km)
Saulei tekant su kitai piligrimai išjudėjau į kelią. Žinojau, kad iki Ponferrados teks kilti į kalną, tad moralinis nusiteikimas padėjo. Taigi šiandien palikęs lygumas vėl atsidūriau kalnuose. Nors ir ne baltomis viršūnėmis, bet mano akiai labai malonūs. Aukščiausia vieta kelyje buvo Foncebadon (1500 m). Dar truputis aukštumų ir tada smagus nusileidimas iki pat Ponferrados. Mieste susiradau turizmo informaciją, gavau miesto ir Galicijos regiono, į kurį ryt vykstu, žemėlapius. Toliau kelias su keliais pakilimais vingiavo link Villafrankos Del Bierzo miestelio, kur 17h turėjau susitikti su draugu ispanu. Pakilimuose pradėjo erzinti įkyrus braškėjimas ties kiekvienu apsisukimu pedalų ašyje. Nakvynė Albergue Municipal De Peregrinos.
Gegužės 8d. – vienuolikta kelionės diena (95km)
Iš nakvynės vietos išjudu vienas paskutiniųjų ir seku geltonų rodyklių ant miesto namų sienų ir grindinio kryptimis. Kaip vakar draugas Rafaelis įspėjo, įvažiuojant į Galiciją, tenka kilti į kalną. Vieno stendo su pažintiniu apylinkių maršruto schema dėka išklystu iš kelio ir to net nenujausdamas valandėlę iš lėto kylu į statų kalniuką. Tokiuose pakilimuose labiausiai erzina, kad pakrautas dviratis stojasi piestu ir reikia didelių pastangų, norinti išlaikyti trajektoriją, o tuo metu pro šalį skrendantis drugelis tave lengvai aplenkia.
Taigi užkopęs iki sankryžos ir dar gabalėlį nusileidęs žemyn, pasikalbu su viena moteriške ir suprantu, kad dabar teks atgal pakilti iki sankryžos ir ieškoti kito kelio... Pakeliui įveikęs dar vieną ilgą pakilimą per tris valandas grįžau į Camino. Atsidūriau šiek tiek piečiau Pedrafitos miestelio ir tęsiau kelionę pagal geltonas rodykles ant ganyklų tvorų. Kažkurioje vietoje prasidėjo ilgas, linksmas ir ekstremaliai smagus nusileidimas akmenuotais keliukais su pasišokinėjimais per tramplinus iki pat Triacastelos miestelio. Po to važiavau per vieną už kitą didesnius miestukus – Samos ir Sarria. Pastarojoje sutikau grupę dviratininkų su kuriais jau matėmės kelyje porą dienų. Gražiai vilkstine pravingiavome miesto gatvėmis iki vienos iš Albergių. Ten juos palikau, o pats dar apie 10km numyniau įkalnėn, per kaimus ir ganyklas ieškodamas vietos nakvynei.
Gegužės 9d. – dvylikta kelionės diena (97km)
Galicijoje prasidėjo betoniniai stulpeliai, kuriuose nurodytas likęs atstumas iki Santjago, taigi labai patogu orientuotis. Nuotraukoje įsiamžinau ties stulpeliu „100KM“. Pirmas miestelis – Portomarin, įsikūręs palei gana plačią upę. Pataikiau tiesiai į šeštadieninio turgaus pradžią. Nusipirkęs kilogramą apelsinų ir dar šio bei to, patraukiau toliau. Kelyje daug kilimų ir nusileidimų, keli nemaži miesteliai, kurių aikštės visiškai išmirusios pietų metu. Bepietaujant vienoje poilsio aikštelių mane vėl pralenkė minėta grupė dviratininkų, džiaugsmingai mojuodami rankomis ir šūkaudami. Šiandien užfiksuotas turbūt didžiausias kelionės metu nusileidimo nuo kalniuko greitis - 65,6 km/h. Šiąnakt nakvoju apie 20km nuo Santjago, taigi ryt – didelė diena, o saulė vis dar šviečia iš giedro dangaus.
Gegužės 10d. – trylikta kelionės diena (78km)
Taigi 24km ir aš jau diplomuotas piligrimas :) Aplankiau katedros rūsį, kur laikoma urna su šv. Jokūbo palaikais. Pats miestas didelis, pilna suvenyrų parduotuvių ir moteriškių, siūlančių savo paslaugas.. Ne, ne tas.. Na, ne tik tas - daugiau jų siūlo nakvynę hostelyje ar nuomojamame kambaryje.. Tai buvo kaip tik tai, kas manęs nedomino, tai nusipirkęs kepalą, patraukiau į vakarus, link galutinio tikslo. Šventiškos dienos nesudrumstė net dangus - nuo ryto švietė saulutė. Tik išvažiavus iš Santjago pradėjo lyti, tad naudodamasis proga papietavau ir sulaukiau, kol lietus nustos. Tiesa, dabar pasistačius palapine ir rašant dienos prisiminimus lyja.
Gegužės 11d. – keturiolikta kelionės diena (67km)
Visą naktį lijo. Šlapias rytas, ratai rieda šlapiu asfaltu, akys mato šviesų dangų horizonte - su viltim į tikslą. Tikslas jau visai šalia, o laiko iki lėktuvo dar sočiai, tad išsuku iš kelio aplankyti megalitų. Sekdamas nuorodas nesunkiai randu gražiai atrodantį dolmeną.
Važiuoju asfaltu (Santjage neišsiaiškinau ar yra Camino link Fisterros) iki Cee miestuko, kur sutinku pirmuosius šiame kelyje piligrimus. Už Corcubion mano nuostabai ir džiaugsmui pamatau geltonąsias rodykles, tad pasuku iš plento. Likus 6km iki finišo stabteliu ant kalvos viršūnės, nuo kur gražiai matosi visas Fisterros iškyšulys, papietauti. Na o tada žemyn link miestelio.. Panaršęs Fisterros gatvėmis, nuojautos vedamas judu tolyn link iškyšulio pabaigos. Štai ir vėl pasirodo pakelės stulpeliai su mažėjančiu kilometražu. Pagaliau užvažiavus į kalną prie švyturio - stulpelis 0KM Dar už šimto metrų prasideda akmenuotas šlaitas žemyn, į kurį apačioje dūžta Atlanto bangos. Šlaite kelios degintinės atnašų aukojimo vietos, kur piligrimai sudegina savo apdarą. Kiti tiesiog savo rūbų dalį pakabina ant metalinio stulpo.
Gegužės 12d. – penkiolikta kelionės diena (81km)
Naktį keitėsi vėjai ir palapinė rytą buvo šlapia. Rytą patraukiau į šiaurę, kur eina dar viena Camino atšaka Fisterra-Muxia. Keliukas daug kur eina miškais, tvarkingai sužymėtas. Viena įdomiausių akimirkų – persikėlimas per upės apsemtą brastą. Viskas sėkmingai, bet teko srovei paaukoti dviračio priekinių žvaigždžių apsaugą. Vakar lūžo vienas bagažinės šonas - panaudotas laikinas medinis įtvaras. Taip pat apkrovimo neatlaiko vidurinė priekinė žvaigždė. Ji jau buvo nekartą linkusi ir tiesinta kelionės metu, tad visai prarado atsparumą, tad ja ne visada galima pasikliauti. Pasiekęs Muxia judėjau toliau šiaurėn į Camarinas iškyšulį, o jį pasiekęs radau apžvalginį taką einantį visai palei krantą. Čia kažkur pakeliui ir sustojau nakvynės.
Gegužės 13d. – šešiolikta kelionės diena (61km)
Prie jūros buvo šilta, gerai išsimiegojau. Keliavau toliau pažintiniu taku. Nusileidau prie vandens pabraidžioti ir pasidžiaugti saulėta diena. Kažkur vėl užvažiavau ant spyglių ir poroje vietų pradūriau galinį ratą (po ilgos pertraukos). Netrukus po kameros remonto, šoktelėjus nuo akmenėlio – sulūžo bagažinė kitoje pusėje. Teko gaišti laiką ieškant sprendimo. Mediniai pagaliukai jau netiko. Po šiokio tokio geometrijos pakeitimo ir parišus pajūryje rastais virvagaliais bagažinė atlaikė iki vakaro.
Takas pasibaigė Camelle miestuke. Kepėjo paklausiau ar yra kelias iki Laxe palei krantą. Jis man viską nuaiškino, taigi patraukiau tolyn į šiaurę. Pakrantės tikrai vaizdingos ir vis kitokios. Kelias buvo įvairiai sunkus, įvertinant bagažinės būklę, tad pasiekęs kitą pakrantės miestelį pasukau į asfaltą. Dar nepasiekus Laxe pradėjo lyti, tad paskubomis pasižvalgęs ir nusipirkęs apelsinų, patraukiau į kontinento gilumą, tai yra pradėjau uždarinėti ratuką ir grįžti į Santjagą. Be paliovos lijo... pradėjau šlapti. Likus 2 km iki Zas miesto įlindau į mišką.
Gegužės 14d. – septyniolikta kelionės diena (59km)
Naktį lijo, išėjus į kelią protarpiais lydavo, protarpiais stipriau, kartais nustodavo. Kai miestelį termometras rodė 11°C, svarbiausia buvo nesustoti... Taip nuolat minant buvo šilčiau ir vyko rūbų džiovinimo procesas. Artėjant prie Santjago dangus apsiramino ir kartkartėmis išlįsdavo saulutė. Iš Santjago pasukau link pigiosios albergues (Monte Do Gozo). Kadangi, tai buvo man pakeliui link oro uosto. Išsimaudžiau, nusiskutau trijų savaičių barzdą, pavalgiau, džiovinu rūbus ir palapinę priešais langą lauke ir morališkai ruošiuosi dviračio ardymui ir kelionei namo.
Gegužės 15d. – aštuoniolikta kelionės diena (8km)
Paskutinį kartą ilgiau pasivartęs lovoje papusryčiavau ir ėmiau dėliotis daiktus. Atvykęs iki oro uosto išsiardžiau dviratį, supakavau jį į maišą, atsikračiau atitarnavusių ir nereikalingų dalių. Vėl laukimas oro uoste ir persėdimas su paros pertrauka Frankfurte...
Kelionės apibendrinimas
Atstumas – 1354 km – įveiktas dviračiu per 18 dienų, tai yra truputi greičiau nei buvo tikėtasi planuojant kelionę.
Camino de Santiago maršrutas skirtas pėstiesiems keliautojams. Dviračių jį visą įveikti įmanoma, tačiau vietomis yra sunkiau nei pėstiesiems. Labiausiai tokiam žygiui tinka lengvas kalnų dviratis. Sportininkai, važiuojantys plentiniais dviračiais, gali įveikti beveik visą trasą asfaltu, tačiau tokiu atveju jie nepamatys ir nepajus nei pusės Camino nuotaikos.
Reljefas įvairus. Jį sudaro lygumos, nedidelės kalvos, bei statūs pakilimai ir nusileidimai Pirėnų kalnyne. Kelio danga: rytinėje pusėje vyrauja gruntiniai keliukai ir takai, o važiuojant vakariau atsiranda daugiau vieškelių, žvyrkelių.
Mano pasirinktas metų laikas (gegužės pirmoji pusė) yra vienas iš optimalių. Saulėtos dienos – pakankamai karštos, bet naktys vėsios. Tinkamas laikotarpis keliavimui taip pat yra rugsėjo pabaiga. Liepos-rugpjūčio mėnesiai yra labai karšti ir keliauti tokiu oru būtų labai sunku.
Meteorologinės sąlygos – įvairios. Buvo ir lietaus ir labai karštų saulėtų dienų. Didžiąją kelio dalį orai buvo giedri, dienos karštos ir be didelio vėjo.
Nakvoti atokesnėse vietose yra saugu, tačiau norintys visada gali apsistoti simboliškai mokamuose piligrimų nakvynės namuose, kurie yra visuose didesniuose kaimuose ir miesteliuose.
Geriamo vandens hidrantai yra visame maršrute. Pakanka su savimi turėti 2 litrų butelį ir jį nuolat papildyti. Maisto galima nusipirkti pakelės miestelių parduotuvėse. Su savim pakanka turėti maisto porai pavalgymų arba geram pusdieniui. Tačiau reikia atsiminti, kad sekmadienį dalis parduotuvių nedirbs. Kavinių yra visuose miesteliuose. Kaimuose kai kur galima užsukti į piligrimų nakvynes namus ir ten išgerti puodelį kavos.
Vietiniai – paslaugūs ir malonūs, visada galima kreiptis patarimo ar pagalbos.
