Smagu pasivažinėti palei Nerį, daug gražių vaizdų. Pamiršti negalime ir Vilnelės, kur pliuškenasi antys su ančiukais. Labai smagiai galima minti pedalus iki Žaliųjų ežerų arba važinėtis Vingio parke, kur yra ir pažintinių takų, galime išmėginti savo kojų tvirtumą ir užminti į Trijų kryžių ar Gedimino pilies kalną.
Kai atsiranda daugiau laiko, galima minti į Trakus – kelis kartus esu vykdęs tokį žygį, bet su savo dviračiu numynęs ~40 kilometrų į vieną pusę didelio malonumo nepajutau. Tačiau kokia gamta, kokie vaizdai ten, uch! Ypač didelį įspūdį paliko Varnikų pažintinis takas – tiesiog nuostabu riedėti išklotu mediniu lentų takeliu miške. Vykstant į tokią kelionę reikėtų pasirūpinti, kad dviratis būtų techniškai tvarkingas, reikėtų turėti ir atsarginę kamerą bei įrankius, kad galėtumėte pakeisti pradurtą ratą.
Žinoma, reikia turėti ir maisto atsargų bei daug geriamo vandens, nes dabartiniai karščiai – ne juokas. Vis didėja dviratininkų gretos, nes vis daugiau žmonių atsisako automobilių dėl didelių degalų kainų ir mieliau renkasi dviratuką. Kiekvieną mėnesį didieji Lietuvos miestai rengia akciją „Dviračių kritinė masė“, kurios niekad nepraleidžiu. Smagus pasivažinėjimas su gausybe dviračio mėgėjų. Neseniai teko dalyvauti akcijoje „Diena be tabako“, apie kurią gal šiek tiek daugiau ir papasakosiu.
Išaušus rytui sėdau ant savo dviratuko ir numyniau į mokslus. Dienai įpusėjus, atsiprašiau ir nutariau lėkt prie televizijos bokšto, kur ir turėjo rinktis akcijos dalyviai. Mėginau bokštą pasiekti važiuodamas pro Žvėryną. Pervažiavęs tiltą numyniau į Vingio parką, maniau, kur nors išlįsiu netoli televizijos bokšto, deja, klydau. Apvažinėjus visą parką, teko sugrįžti. Pradėjau klausinėti žmonių, pro kur čia važiuot, kad greičiau pasiekčiau tikslą, nes mane jau spaudė laikas – netrukus turėjo prasidėti renginys. Viena praeivė patarė važiuoti netoliese esančiu mišku – pasak jos, ten yra takelių, kuriais lėkdamas turėčiau pasiekti tikslą.
Išklausęs nurodymų, nuskuodžiau, kiek tik jėgos leido. Leidausi nuo stačių miško takelių su nežinia, kur važiuoju – vis myniau ir myniau, ir tik vienas vėjas man glostė skruostus bei vėlė plaukus. Galiausiai žiūriu, jog atsidūriau ne prie Televizijos bokšto, o ant Neries pakrantės. Pamačiau sėdinčius du jaunuolius ir važiuodamas pro šalį paklausiau, kaip iš čia išvažiuoti. Nieko doro neišgirdęs, nežinodamas, kur važiuoti, toliau numyniau Neries pakrante, tikėdamasis rasti kokį nors išvažiavimą iš šių kemsynų. Važiuodamas siauru takeliūkščiu, pamačiau šeimą su vaikais, kurie lakstė ant smėliuko ir laimingi braidžiojo po upės vandenį. Nudžiugau, kai man pasakė, jog beveik pasiekiau savo kelionės tikslą.
Pasinaudojęs patarimu, labai labai sunkiai pakilau takeliu, vedančiu į kalną, tačiau teko ne užvažiuoti, o tiesiog nešte užnešti dviratį. Tai atėmė daug jėgų. Kakta varvėjo prakaitas, įkyrūs vabzdžiai lindo į akis, marškinėliai lipo prie šlapios nugaros. Šiaip ne taip pasiekiau kelionės tikslą. Kai atvykau, jau lūkuriavo nedidelis būrys dviratininkų. Gaila, kad mūsų susirinko tiek nedaug. Netrukus su policijos palyda pajudėjome Vinco Kudirkos aikštės link. Kelionė neprailgo, praeiviai mus pasitiko šypsenomis ir palaikymo šūkiais. Atvykus į aikštę, mūsų laukė smagūs renginiai.
Vasariška kelionė dviračiu
Išaušo rytas, kyla saulė
Ištraukiu savo du ratus
Apžergęs kojomis sėdynę,
Imu aš minti pedalus.
Miškas ošia, grynas oras
Greitai sukas ratai du,
Leidžiamės į paieškas
Dviračio takų naujų.
Pučia vėjas, šviečia saulė
Paukščiai čiulba kaip smagu
Ei, drauguži, ko tu lauki?
Trauki dviratį laukan ir tu!
