Buvo tikrai smagu, nes nerezervavome nei viešbučių, nei nakvynės namų, o tiesiog viename internetiniame puslapyje susiradom vaikinuką, kuris mus tris priėmė pagyventi savo tėvų namuose. Tris dienas praleidome smagiai, daug visur važinėjom, po koncertus, muziejus ir panašiai, kai netikėtai mus priėmęs vaikinas pasiūlė važiuoti į jų šeimos vilą prie Šiaurės jūros (tiksliau ant jos kranto), į Knok miestelį. Su džiaugsmu priėmę žinią, susipakavę daiktus jau riedėjom traukiniu į pajūrį ir net nepastebėjome, kai buvome vietoje. Greitai sutemo, todėl likome jaukiai sėdėti namuose.
Mūsų kompanija buvo be galo linksma ir mes besimėgaudami skaniaisiais belgiškais triufeliais sugalvojom nuostabų dalyką! Pamiklinti kojeles ir minti dviračiais iki Olandijos! Kadangi mūsų vaikinukas pasigyrė turįs dviračių apačioje ir minsiąs su mumis (o dar ir draugą pasiims), tai susiruošėm miegoti, kad kitai dienai būtų jėgų su kaupu.
Atsikėlėm anksti ir su šeimininku Stefu (toks mus priėmusio vaikino vardas) nusileidom į garažą dviratukų... Jūs nepatikėsit kas per dviračiai... Jų ten buvo gal koks tuzinas: keli iš jų be galinių stabdžių, vienas pastrigęs ties 4 bėgiu ir neina jo niekaip permesti, keli su tokiom sėdynėm, kad niekaip sėdimosios patogiai neįtaisysi, bet mes su karžygių sielomis pasiryžom minti ir dėl nieko nesiskųsti. Pasikrovėm kuprines dešros, duonos ir triufelių patraukėm Nyderlandų link. Oras priminė ankstyvą pavasarį, o mes vis kariavom su pedalais, su bėgiais ir gurgiančiais pilvais.
Pradėjo stipriai pūsti vėjas, tiesiai į mus, o minti sunku, net ašaros bėgo, bet mes didvyriškai veržėmės priekin ir buvo taip smagu, nes visą laiką dainavom, niūniavom, mokėmės belgų kalbos.Mynėm mynėm, pramynėm žirgyną, vėl mynėm, vėl ta patį žirgyną pramynėm.. Kas čia nutiko?! Ogi pasiklydom! O visiems juoko, nes nei Stefas, nei tuo labiau mes, nežinojom kur važiuoti. Kaip vėliau išsiaiškinom kelią, taip ir liko paslaptis, nes niekas nežino, kaip pagaliau numynėm ten kur reikėjo. Pradėjo stipriai pūsti vėjas, tiesiai į mus, o minti sunku, net ašaros bėgo, bet mes didvyriškai veržėmės priekin ir buvo taip smagu, nes visą laiką dainavom, niūniavom, mokėmės belgų kalbos. Galiausiai sustojom užkąsti. Draugai žiūrėdami nuotraukos kikeno, kad tai „tobuli pusryčiai su tobulu vyru“.
Beje, nepaminėjau vieno svarbaus punkto. Norint patekti į Olandiją, reikėjo keltis keltu, o keliantis juo susimokėti ne tik už save, bet ir už dviratį. Taigi pasiekę keltus, nusprendėm, kad mažinsim dviračių skaičių, kelis paliksim šioj kranto pusėj, o dviračius, kurie su vadinamom bagažinėm, pasiimsime kartu ir vešimės vieni kitus ant jų. Taigi taip ir padarėm!
Persikėlę keltu turėjom įveikti nusileidimą kalnu, o buvo taip linksma! Ant mano dviračio bagažinės sėdėjo ilgakojė draugė, stabdys neveikė ir aš lyg taip ir taikydama įlėkiau į stulpą. Iš pradžių išsigandau, kad sugadinau Stefo dviratį, bet išgirdus jų juoką ir pamačius kokiu greičiu jis su mano drauge ant bagažinės lekia žemyn išsigandau dar labiau.
Bet galiausiai visi sveiki ir laimingi pasiekėm mažiuko Olandijos miestuko centrą su nuostabia bažnyčia, gražiu fontanu, daug apsinešusių vietinių ir maisto prekių parduotuvę, kurioje prisipirkom begales vaflių, perteptų karamele. Ach, tą skonį prisimenu ir dabar. Prisikrovę kuprines šių skanėstų, dar truputį pasisukinėjome centre ir patraukėme atgal į keltą, nes link vilos Knoke laukė dar geras 40km.
Kelias atgal atrodė labai ilgas. Kai persikėlėm atgal į Belgiją, buvo apie aštunta vakaro, pakilo vėjas, apsiniaukė, o mes mynėm palei jūrą einančiu mediniu takeliu.. Aukštyn, žemyn, aukštyn... Kai nėra stabdžių, tai bent leisdamasis įsibėgėji, įmini kažkaip, bet kai pas tave nesikaitalioja bėgis, o sėdynė gerokai įsirėmusi į sėdimąją, ai ai ai.
Mynėm, stojom, dejavom, fotografavomės, mynėm, mokėmės naujų žodžių, mynėm, svajojom ką gaminsim valgyti grįžę į Stefo namus, ir pagaliau pasiekėm Knok miestelį. Jau buvo tamsu, kojas vos jautėm, iki namų dar buvo likę apie 8 km, kurie atrodė ilgiausi mano gyvenime, nes vėjas pūtė tiesiai į veidą, reikėjo mint į įkalnę, bet štai pasiekėm garažą, į kurį padėjom dviračius, ar tai kas iš jų liko, o su savimi pasiėmėm nuostabiausius prisiminimus.
Pavalgę sočius naktipiečius (ne bet ką, o kepsnius) atsigulėm su draugėm į lovas ir dar palepinom save Olandijoje įsigytais vafliukais su karamele.
Suprantama, kad čia neįmanoma aprašyti tai ką patyrėme, bet bent kol kas tai vienas įsimintiniausių dalykų gyvenime! Juk ne kiekvieną dieną numini daugiau nei 80km ir aplankai kelias šalis!
