Šis Vokietijos miestas žinomas dėl įspūdingos gotikos laikų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bei kasmetinio vyšnių festivalio.
Stovyklos vadovei pasiūlius pasidairyti po apylinkes stvėrėme dviračius ir išvykome. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančios vietovės paliko nemenką įspūdį. Vasaros viduryje gamta džiugino spalvų įvairove, svaiginančiais kvapais. Kelionė prasidėjo tvarkingais dviračių takais palei Zalės upę.
Pastebėjome, kad Vokietijoje ypač populiarūs dviračiai tarp senyvų žmonių. Galbūt dėl puikiai išvystyto dviračių takų tinklo? Važiavome vis toliau nuo miesto ir tada atsivėrė nepaprasto grožio geltonuojantys kviečių, rugių laukai, kurie leido pasijusti lyg pasaulio pakrašty – geltonuojanti jūra tęsėsi iki pat horizonto. Kiek vėliau teko pamatyti net 102 metrų gylio šulinį bei pasigrožėti nepaprastu Saksonijos provincijos reljefu nuo 350 metrų aukščio kalvos. Žinoma, kylant į kalną teko susidurti ir su neįveikiamomis tankynėmis, tačiau likome sveiki.
Važiavome grupele, apie 10 žmonių, iš įvairių pasaulio šalių, tad kelionę paįvairino ir skirtingų kultūrų žmonių bendravimas. Teko ir pasijuokti iš menkai dviračiu mokančios važiuoti azijietės bei vairuoti nemokančio ispano.
Ši kelionė įstrigo mano atmintyje kaip malonus, raminantis ir atgaivinantis poilsinis žygis. Ne visada būtina keliauti įspūdingo aukščio kalnais ar fiordais, jūros krantu. Kartais ne ką mažesnį įspūdį palieka paprasta išvyka klestinčioje vasaros gamtoje su įdomia kompanija.
