Galbūt dėl bandymo kuo toliau nustumti namų darbų atlikimą, galbūt iš didelio noro įsigyti akinius, bet vaikystės sekmadienio popietes neretai praleisdavau prie televizoriaus. Tos sekmadienio popietės įsiminė rodoma dokumentika apie gamtą, o pamatyti vaizdai atmintyje iškyla dar ir dabar. Tačiau, atrodo, tai buvo palyginti seniai. Ir kas galėjo pamanyti, kad beartėdamas prie antros dešimties grįšiu prie dokumentikos, tik šįkart… Kino teatro salėje!
Reklaminis filmukas:
Tikriausiai ne vienas iš mūsų užaugo su Walto Disney animaciniais filmais. Sunku buvo įsivaizduoti, kad po maždaug dešimtmečio minėta kompanija išsiplės net iki dokumentikos ir įkurs „Disneynature“ padalinį bei užsibrėš gražų tikslą – padaryti dokumentiką, patrauklią kiekvienam žiūrovui kino ekranuose. Ką gi, sėdame į troleibusą, atvykstame į kino teatrą per anksti, tad dar pagaudome truputį lietuviškų varnų ir galiausiai filmas „Purpurinis sparnas: Flamingų paslaptis“ prasideda.
Filmo žiūrovai akimirksniu nukeliami į žmonijos lopšį – Afriką, o tiksliau prie Tanzanijoje esančio Natrono ežero. Paradoksalu, bet žmonių čia praktiškai nė kvapo, išskyrus keletą nedidelių vietos genčių – slegiantis karštis, slogi ir druskinga aplinka daro savo. Ir vis dėlto čia egzistuoja gyvybė – nesuskaičiuojama daugybė flamingų, kurie tarsi kuria savo atskirą pasaulį. Prie ežero jie atskrenda… Šokti aistringų šokių, poruotis, lipdyti lizdų, auginti jauniklių, kaip ir pridera visiems normaliems plunksnuotiesiems. Galiausiai palieka šį užmirštą kraštą ir iškeliauja į svetingesnes vietas Maždaug apie tai ir sukasi visas filmas.
Turint galvoje, jog „Disneynature“ stengėsi nuspalvinti sausąją dokumentikos pusę, galima pagirti kūrėjus. Filmas nėra užkištas daugybe faktų. Apskritai kalbos minimaliai, iš filmo stengiamasi padaryti meną, tačiau tuo pat metu galima nemažai sužinoti. Ieškantys kinematografinės meno formos neturėtų nusivilti – filmas kupinas įspūdingų vaizdų, kuriuos tik sustiprina „Cinematic Orchestra“ sukurta muzika, apie kurią galėčiau atsiliepti tik teigiamai. Ir vis dėlto ši juosta nelabai subalansuota pasimatymui, nebent abu žmogeliukai gamtininkų stoties būrelyje surašinėja paukščius. Kūrėjams pavyko originaliai pavaizduoti flamingų kaip bendruomenės gyvenimą, ko nepasakyčiau apie scenas, kuriose stengiamasi sureikšminti vieną kurį nors flamingą. Tokios vietos atrodė tarsi pritemptos ir išėjo iš bendro konteksto, nes žaviausiai flamingai atrodė būryje.
Žiūrėdamas filmą visąlaik bandžiau palyginti flamingus su žmogumi. Galbūt to siekė ir kūrėjai, nes filme nemažai įvairių užuominų, tokių kaip „paaugliškos plunksnos“ ar panašiai. Bevaikštant gatvėse galima sutikti įvairaus plauko bandančių pakenkti asmenų, tuo tarpu flamingams pavojų kelia marabu, mangustai, hienos. Ir vis dėlto įveikę visus sunkumus flamingai mėgaujasi gyvenimu. Tikriausiai todėl bežiūrėdamas filmą netgi pamaniau, jog, ko gero, smagu, jei esi laimingas kaip flamingas.
Kūrėjai filmo pabaigoje pateikia ganėtinai sukrečiančią išvadą, kuri suskamba paralelės pavidalu. Taigi pabaigą pamatyti tikrai verta. Jeigu jums patinko 1992 metais išleista juosta „Baraka“, o labiau mėgstate gamtą nei civilizaciją, būsite įtraukti į tai, ką matote ekrane. Nors filmas kartais ir atrodo ištęstas, migdo ar kelia žiovulį (tendencingai dailiosios lyties atstovėms), tinkamai nusiteikus jis gali sukelti gerų pojūčių. Be kita ko, smagu matyti, kai ekrane rodo flamingus, o salėje sėdintis vaikutis į juos žiūrėdamas mojuoja rankomis ir bando pamėgdžioti. Sėdi ir jauti, kaip per nugarą bėga šiurpuliukai. Ir pagalvoji: gaila, kad pas mus nėra flamingų ir reikia tenkintis lietuviškomis varnomis.
Garso takelis:
