Ikikrikščioniškos eglučių ištakos
Dar prieš krikščionybės paplitimą žiemą visada žaliuojantys augalai daugelio tautų kultūrose įgydavo simbolinę prasmę.
Daugelyje Europos kraštų žmonės žiemą savo būstus puošdavo eglių ar pušų šakomis, nes tikėjo, kad visžaliai augalai žiemą padės apsisaugoti nuo raganų, vaiduoklių, blogųjų dvasių ir ligų.
Be to, augalai primindavo, kad saulė, kurios žiemą trūksta, vieną dieną vėl sugrįš ir gamta sužaliuos.
Panašios tradicijos paplitusios buvo ne tik Europoje. Pavyzdžiui, senovės Egipto gyventojai garbino saulės dievą Ra.
Žiemą, kai, pasak Egipto mitologijos, Ra susirgdavo, egiptiečiai savo namus puošdavo žaliais palmių lapais, kurie simbolizavo gyvybės triumfą prieš mirtį.
Senovės Romoje gruodžio 21 d. trumpiausia metų diena buvo pažymima surengiant didelę šventę, kuri vadinosi Saturnalija.
Per ją buvo pagerbiamas žemdirbystės dievas Saturnas. Šios šventės proga romėnų šventyklos ir namai buvo puošiami visžalių augalų šakomis. Keltų šventikai – druidai – taip pat dekoruodavo savo šventyklas visžaliais augalais, kurie simbolizavo amžinąjį gyvenimą.
Ir tai tik keletas pavyzdžių. Panašiai visa žiemą žaliuojančius medžius garbino vikingai, saksai ir kiti senosios, pagoniškos Europos gyventojai.
Iš pradžių oficiali Bažnyčios pozicija buvo atmesti tokias praktikas, laikant jas pagonybės liekanomis.
Tačiau vėliau tokiems seniesiems papročiams tiesiog buvo suteikta nauja prasmė. Imta teigti, kad ir žiemą žaliuojantys augalai simbolizuoja Jėzų Kristų, prisikeliantį ir nugalintį šaltį bei tamsą.
Pirmoji eglutė – pas mūsų kaimynus
Kalėdų eglutės, panašios į dabartines, atsirado XVI a. (kai kurių šaltinių teigimu, ir XV a.) Vokietijoje.
Dabar manoma, kad jų statymo miestų aikštėse tradicija išsivystė iš Viduramžiais populiarių viešų vaidinimų, kuriuose būdavo perteikiamos biblinės scenos. Vienas iš taip atkuriamų biblinių siužetų buvo Adomo ir Ievos istorija: eglė joje simbolizavo Rojaus medį.
Įdomu tai, kad dėl miesto, kuriame iškilo pirmoji eglutė, titulo varžosi Talinas ir Ryga. Estai tvirtina, kad šiame mieste pirmoji eglutė iškilo 1442 m., latviai sako, kad pirmoji eglutė atsirado 1510 m. Abu miestai tada priklausė vokiškam Livonijos ordinui.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad abiejuose miestuose medžius per Kalėdas miestų centrinėse aikštėse pastatė Juodagalvių brolija – riterių brolija, kuriai priklausė nevedę pirkliai.
Jų teigimu, brolijų nariai šoko aplink medžius, o tada medžiai buvo sudeginti. Tiesa, istoriniai šaltiniai įvykius aprašo trumpai, ir dėl to kai kurie istorikai abejoja, ar Rygoje ir Taline buvo pastatyti tikri medžiai – tai galėjo būti ir paprastai iš lentų sukalta medį primenanti konstrukcija.
Kiek vėliau – apie 1530 m. – Kalėdų eglutes jau buvo galima rasti ir kai kurių Vokietijos regionų gyventojų namuose, o XVI a. viduryje – ir Strasbūre, Prancūzijoje. Iš pradžių jos dar nebuvo puošiamos – tai būdavo tiesiog eglės.
Bet netrukus eglutės buvo pradėtos puošti valgomais dalykais – obuoliais, riešutais, riestainiais ir taip toliau. Eglutės iškildavo pirklių gildijų salėse, aplink jas žaisdavo vaikai.
XVI a. pabaigoje, kaip sako istoriniai dokumentai, eglutes savo namuose statyti pradėjo ir paprasti vokiečiai.
Netrukus dažnu papuošimo elementu tapo ir žvakutės. Beje, viena legenda teigia, kad pirmasis degančiomis žvakelėmis savo eglę papuošė protestantizmo pradininkas Martinas Lutheris.
Pasakojama, kad vieną vakarą, eidamas namo, jis buvo labai sužavėtas žvaigždžių, spindinčių tarp medžių šakų, grožio. Grįžęs namo, jis norėjo, kad ir šeima išvystų tą patį vaizdą, todėl pagrindiniame namų kambaryje pastatė medį ir jo šakas papuošė degančiomis žvakėmis.
Eglutės viršūnę iš pradžių buvo įprasta puošti kūdikėlį Jėzų simbolizuojančia figūra. Vėliau ją pakeitė žvaigždė, simbolizuojanti žvaigždę, atvedusią Tris išminčius link Jėzaus.
Eglutės populiarėja visame pasaulyje
JAV Kalėdų eglučių puošimo tradicija pasiekė XIX a. viduryje, ten ją atvežė vokiečių imigrantai. Po Europą kalėdinių eglučių tradicija taip pat pasklido XIX a. viduryje. Pirmiausia prie to prisidėjo aukštuomenė.
Geras to pavyzdys – Didžioji Britanija. Pirmoji eglutė šioje šalyje minima 1800 m. Tačiau išties eglutės išpopuliarėjo 1846 m.
Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija ir jos vyras, princas Albertas, kuris buvo kilęs iš Vokietijos, populiariame Londono laikraštyje „Illustrated London News“ buvo pavaizduoti kartu su vaikais stovintys prie Kalėdų eglutės.
Tuo metu Anglijoje eglutės dar nebuvo plačiai paplitusios, bet Viktorija buvo labai populiari valdovė, ir jos diktuojamas madas greitai perimdavo britų aukštuomenė.
Taip nutiko ir su Kalėdų eglute – kai paaiškėjo, kad ją savo dvare turi karalienė Viktorija, eglutę savo namuose užsinorėjo turėti ir savo įvaizdžiu besirūpinančios britų damos. Panašiai eglutės įsitvirtino ir Prancūzijoje, Danijoje bei Austrijoje.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Kalėdų eglutės jau buvo plačiai paplitusios Europoje ir JAV. Jų tolimesniam populiarėjimui didelį postūmį davė elektros išradimas. Dėl elektrinių lempučių Kalėdų eglės galėjo ne tik atrodyti puošniai, bet ir šviesti, kartu nebijant, kad jos užsidegs.
Elektrinės lempučių girliandos, skirtos puošti eglutėms, buvo išrastos 1882 m., praėjus vos keliems metams nuo pačių elektros lempučių išradimo.
Išradus Kalėdų lemputes, išpopuliarėjo ir tradicija Kalėdų metu statyti dideles eglutes vietose, kur lankosi daug žmonių – miestų centrinėse aikštėse, parduotuvėse, verslo centruose ir taip toliau. Taip Kalėdų eglutė pamažu tapo neatsiejamu viso Vakarų pasaulio šventiniu atributu.
Pirmą kartą šis tekstas publikuotas 2016 m.
