Žinoma, didžioji dalis stipresnių žemės drebėjimų dabartinių seismografų užfiksuojama be jokių problemų. Šie prietaisai fiksuoja drebėjimo virpesių amplitudes ir pagal tai apskaičiuojama magnitudė, kuri nusako drebėjimo stiprumą, t.y. kiek energijos išsilaisvino žemės drebėjimo židinyje.
Intensyvumas nusako žemės drebėjimo sukeltų virpesių stiprumą žemės paviršiuje tam tikroje vietoje ir nustatomas pagal žmonių, pastatų ir gamtinės aplinkos reakcijas. Tam tikras žemės drebėjimas sukelia skirtingo intensyvumo virpėjimus skirtingose vietose. Didžiausias intensyvumas paprastai stebimas seisminio įvykio epicentre, mažesni intensyvumai išsidėsto koncentriškomis zonomis aplink įvykio epicentrą.
Ryšys tarp magnitudės ir intensyvumo yra gana sudėtingas. Intensyvumas, stebėtas tam tikroje vietoje, priklauso nuo įvykio magnitudės, įvykio židinio gylio, atstumo iki židinio, grunto sąlygų ir drebėjimo mechanizmo.
Plačiau apie žemės drebėjimus ir vykstančius procesus galite paskaityti čia.
Didesnės nei 4,5 magnitudės žemės drebėjimai yra pakankamai stiprūs, kad juos užfiksuotų seismografai visame pasaulyje.
Kaip atrodo mūsų planeta tokių seismografų akimis pavaizduota šioje japonų vizualizacijoje, kurioje matyti visi 2011 metais užfiksuoti žemės drebėjimai:
