Pakerėjo mylimosios išmintis
Vienas kitas žvilgsnis, vienas kitas šokis Kauno politechnikumo III rūmuose, – ir užgimė iš aludarių krašto Biržų kilusio jaunikaičio jausmai išmintingai kėdainietei.
Vieną dieną jis tiesiog pabučiavo jai į žandą ir pasiūlė gyventi kartu. Ji atsakė „taip“.
„Ketverius metus vaikščiojome tais pačiais koridoriais, susitikdavome auditorijose. Draugavome keletą metų, kol galiausiai 1956 m. liepos 22 d. susituokėme. Prisipažinsiu, mažai buvo tikrų pasimatymų, nes 16 val. per parą mokiausi ir dirbau. Tiesiog nebuvo laiko ir resursų. Jokio gražumo – gyvenome nuo stipendijos iki stipendijos“, – prisipažino guvaus proto senolis.
Paklaustas, kuo patraukė akį žmona Alina, Vytautas trumpam susimąstė. Rodos, net negalėjo įvykti kitaip. Jie visad susitikdavo.
„Abu gerai mokėmės. Aš niekad neiškrisdavau iš geriausiųjų studentų trejeto. Alina taip pat. Sužavėjo tai, kad ji išprususi, gera sportininkė. Dalyvavo moksleivių spartakiadoje Maskvoje. Buvo gera lengvaatletė, žaidė tinklinį, krepšinį“, – gerąsias mylimosios savybes vardijo Vytautas Česlovas.
Priklaupimo ant vieno kelio nebuvo. Nebuvo ir žiedo. Pompastikos. Vieną dieną jis tiesiog pabučiavo jai į žandą ir pasiūlė gyventi kartu. Ji atsakė „taip“. Ir taip, cykiai cykiai, kaip Vytautas Česlovas pats įvardijo, pamažu ir prasidėjo jų oficialioji meilės istorija.
Tėvams marčią pristatė Sibire
V.Č.Vanagui tuomet buvo 26-eri, Alinai Vanagienei – 22-eji.
„Susirašėme Kęstučio gatvėje veikusioje Kauno rajono metrikacijoje. O su įžadais bažnyčioje teko pavargti. Buvau grįžęs iš tremties, tad KGB akylai sekė. Tačiau žmonos dėdė buvo kunigas. Klebonavo tuo metu Kulvos bažnyčioje. Ten dviese slapta ir susituokėme“, – apie ano meto sunkumus prabilo pašnekovas.
O ir tėvams marčią jis nuvežė parodyti tik po vedybų: už sukauptas stipendijas 1957 m. aplankė abu gimdytojus Sibire.
Spaudžiu pašnekovą į kampą. Romantikos juk turėjo būti. Bent šiek tiek. Moterims taip patinka komplimentai, gėlės... Nejau Alinai viso to nereikėjo?
Prieš 20 metų ežero dugne, 1,5 metro gylyje, pasodinau vandens lelijų. Kasmet sužydi po 150 žiedų. Tad kiekvieno žmonos gimtadienio proga ant mūsų stalo žydi lelijos.
„Sulaukę pensijos, pabėgome iš gyvenimo tarp keturių sienų – į sodybą. Šalia miškas, ežeras, pievos. Tad gėlės mums po kojomis kasdien. Prieš 20 metų prie liepto, ežero dugne, 1,5 metro gylyje, pasodinau vandens lelijų. Kasmet sužydi po 150 žiedų. Tad kiekvieno žmonos gimtadienio proga ant mūsų stalo puikuojasi lelijos“, – romantikos detales atskleidė pašnekovas.
Kur slypi tvirtos santuokos paslaptis?
Pasiteiravus, kokia gi jų ilgametės neblėstančios meilės recepto sudėtis, garbaus amžiaus vyras įvardijo pagrindinį ingredientą – nuolankumą.
„Viskas ateina ir viskas praeina. Reikia nusileisti. Svarbu šeimoje nebūti užsispyrusiam. Pyktis, laikomas už menamą teisybę – klaida.
Meilė man – tai tarpusavio supratimas visose srityse. Štai mūsų mąstymas su Alina – vienodas. Mes abu – inžinieriai mechanikai. Tik aš – automobilininkas, o ji – tekstilininkė. Esame konkretūs. Nieko neprisigalvojame, remiamės tik tiesa. O štai meno žmonės kai pradeda filosofuoti, mąstyti, nebežino, nuo ko pradėti veikti“, – įsitikinęs V.Č.Vanagas.
Tačiau, anot jo, yra ir visiškai priešingų istorijų – kuomet susiėjusios kartu ilgus metus pragyvena skirtingos asmenybės. Tačiau ir jos be nuolankumo, pagarbos viena kitai neišgyventų.
Vienatvė negąsdino, bet dviese – lengviau
O ar įsivaizduoja jis savo gyvenimą be jos, Alinos? Juk ne kiekvienam skirta sutikti savą žmogų.
„Nuo vaikystės buvau gyvenimo vėtomas ir mėtomas. 1941 m. ištrėmė mūsų šeimą į Sibirą. Į Lietuvą grįžau po 7-erių metų, vienas. Tad vienatvės potyris man – nesvetimas. Vienas gyvenau nuo 13 iki 26 metų. Tačiau dviese – lengviau. Pasidaliji darbus, atsakomybę...“ – nutęsė Vytautas Česlovas.
Šiandien jis su žmona labiausiai didžiuojasi jų pėdomis pasekusiu 57-erių sūnumi Virgilijumi ir trimis anūkais. Atžala baigė medicinos studijas ir šiuo metu dirba Klaipėdos universitetinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju.
„O štai mano 27-erių metų anūkas Mantas baigė mokslus Londono universitete. Jam neužteko, kad VU patenka į pasaulio universitetų 600-tuką. Reikėjo įstoti į tokį, kuris rikiuojasi sąrašo pradžioje. Dabar dirba jis Londono centriniame banke, atstovauja daugybei užsienių šalių, Japonijai vertybinius popierius pardavinėja“, – su pasididžiavimu kalbėjo Vytautas Česlovas.
Rotušėje šoko, o dabar – tuokiasi
Kauno Rotušėje vykusios ceremonijos metu šalia tuoktuvininkų būriavosi artimiausi žmonės.
„Nežinote, ką reiškia, kai tuokdamasis jauti, jog kažką bloga darai. Kai už nugaros tau KGB šnopuoja. O dabar štai – laisvė. Pamenu, kaip Rotušėje vykdavo šokiai. Tik parketas buvo ištrupėjęs. Gaila, dabar nebegaliu pašokt – sveikata neleidžia“, – prieš pat ceremoniją mintimis dalijosi vyras.
Jis prisipažino, jog deimantinės vestuvės – jo idėja.
Sąnariai geležiniai, stimuliatoriai elektriniai, akys stiklinės, o dantys plastmasiniai. Bet vis dar judam.
„Kiek čia mums beliko. Manau, savo 94-erių metų dieduko nepergyvensiu. Sąnariai geležiniai, stimuliatoriai elektriniai, akys stiklinės, o dantys plastmasiniai. Bet vis dar judam. Mūsų ceremonija net ilgesnė nei kitų. Žino, kad kol atklibinkščiuosim į viršų...“, – šyptelėjo Vytautas Česlovas.
Ceremonija buvo jauki. Grojo Mendelsono maršas, apsikeista aukso žiedais. Pirmasis bučinys – toks pats saldus kaip ir prieš 60 metų. Ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius perskaitė Kauno mero Visvaldo Matijošaičio sveikinimą, paviešino jubiliejinį santuokos sutuoktuvių aktą, kurį užtvirtino jaunųjų, jų sūnaus bei anūkų parašai, Kauno miesto antspaudas.
Pirmosios metų deimantinės vestuvės
Pasak daugiau nei tris dešimtmečius poras tuokiančio ceremonmeisterio K.Ignatavičiaus, Alinos ir Vytauto Česlovo duetas – puikus pavyzdys visoms šių dienų poroms. Tai – Lietuvos pasididžiavimas. Sveikindamas deimantinius sutuoktinius, jis linkėjo Rotušėje atšvęsti ir 65-erių metų santuokos jubiliejų. Kad būtų pasiekti olimpiniai rekordai.
„Tai – pirmosios šių metų deimantinės vestuvės. Turėjo vykti dar vienos, bet buvo atšauktos. Kitą savaitgalį priimsiu ir antrąsias. Pačiam teko sutuokti ir vyriausią Europoje jaunikį – 104 metų vyriškį. Jam tai buvo pirmoji santuoka“, – įdomų faktą atskleidė K.Ignatavičius.
Iš viso šiais metais įvyko po šešias auksines (50 metų kartu) ir sidabrines (25 metai kartu) vestuves. Buvo ir vienos perlinės (kartu 30 metų). Santuokų rekordininkė – moteris, Rotušėje su skirtingais sutuoktiniais besilankiusi 7 kartus.
Iš viso šiais metais įvyko po šešias auksines (50 metų kartu) ir sidabrines (25 metai kartu) vestuves. Buvo ir vienos perlinės (kartu 30 metų).
„Jei būčiau burtininkas, visus priversčiau švęsti santuokos jubiliejus. Tai dovana vaikams, anūkams. Tai pavyzdys, kuriuo jiems reikia sekti. Gautas raštas liudija, kad jie – neišsibarsčiusi šeima“, – patikino 47-uosius metus su žmona gyvenantis ceremonmeisteris.
Išsiskiria pusė sutuoktų porų
Vis dėlto, pasak K.Ignatavičiaus, pastarųjų dienų skyrybų statistika – liūdna: išsiskiria pusė Kauno Rotušėje sutuoktų porų. Prieš atgaunant nepriklausomybę, tas skaičius tesiekė 30 proc. Skyrybų procentą, ceremonmeisterio teigimu, išaugino prasidėjęs vyrų vykimas į užsienį užsidirbti, fiktyvios santuokos bei skyrybos, bandant išsaugoti turtus.
O kokie požymiai išduoda, kad atėjusi susituokti pora išgyvens ilgus metus?
„Jei tuokiasi vėliau – bent jau 25–28 metų. Jei juos atlydi artimųjų būrys, o mamos, seneliai verkia. Ir jei žiedus atneša mažiukas liudininkas ar du. Matai, kada viskas – tik akimirkos darinys, o kada nuspręsta tvirtai apsisprendus. Reikia pragyventi 7-ių bei 15-kos metų santuokoje krizinius laikotarpius. Jei sulaukia sidabrinių vestuvių, maža tikimybė, jog pora išsiskirs“, – savas įžvalgas išsakė K.Ignatavičius.
