Kaip rašo „The New York Times“, pianinų vežėjai vis reguliariau išveža šiuos klavišinius instrumentus į šiukšlynus, ardo juos dalimis, kurias vėliau parduota menininkams, o medines jų dalis paprasčiausiai parduoda kaip malkas.
Pianinus, kaip žinoma, pagamintus iš dešimčių kilogramų metalo, medžio ir sudėtingų mechanizmų, ypač sudėtinga ir brangu remontuoti: procesas ilgas ir šį darbą gali atlikti tik labai prityrę meistrai.
„Užuot išleidę šimtus ar net tūkstančius instrumento remontui, žmonės dabar gali nusipirkti naują, ne ką prastesnės kokybės Kinijoje pagamintą pianiną arba galima pirkti skaitmeninį pianiną ar nešiojamą sceninį pianiną“, – dienraščiui „The New York Times“ teigė Larry Fine'as, leidinio, skirto pianinų apžvalgoms „Acoustic & Digital Piano Buyer“, redaktorius ir leidėjas.
Niujorko dienraštis teigia, kad naują instrumentą galima nusipirkti tam neišleidus nė 10 tūkst. litų – tai daug pigiau nei restauruoti XIX a.–XX a. pr. pagamintus pianinus. O būtent tokio amžiaus pianinai į šiukšlynus keliauja dažniausiai.
„The New York Times“ teigia, kad XIX ir XX a. sandūroje – kai dar neišpopuliarėjo radijas ir patefonai – pianinai buvo pagrindinis muzikos šaltinis viduriniosios klasės amerikiečio namuose. Tuo metu tai buvo privalomasis tokių namų atributas. 1910 metais, pavyzdžiui, parduota 365 tūkst. pianinų. Vidutinis tada pagamintų instrumentų amžius – 80 metų.
2011 metais parduota 41 tūkst. pianinų, 120 tūkst. skaitmeninių pianinų ir 1,1 mln. sintezatorių.
Pianinų prekeiviai smunkančius pardavimus aiškina ir kitomis priežastimis: mažėjančiomis dotacijomis muzikos mokykloms, laiko repeticijoms ir grojimui sumažėjimu (vaikai turi vis daugiau užsiėmimų) ir apskritai mažesnėmis išlaidomis namų ūkiui.
