Medžio drožėja sako, kad šie ūkininkai labai pagelbėję jai čia atsikėlus, todėl moters veidas spindi begaliniu gerumu ir tyrumu. Kaip, beje, ir visi R.Kavaliauskienės sukurtų angelų veidai, tarsi ir dieviški, bet labiau pasaulietiški...
Pradėjo nuo etalonų kūrimo
Angelų tema skulptorės kūryboje neatsirado iškart, o išsirutuliojo iš ankstesnių darbų, vis modifikuojamų, evoliucionuojančių.
– Baigusi anuometį Stepo Žuko technikumą Kaune pagal paskyrimą atvykau į Plungę, į čia veikusią „Minijos“ liaudies kūrybos gaminių įmonę. Dirbau dailininke – etalonų kūrėja, o pagal tuos etalonus didelis būrys drožėjų gaminius tiražavo tūkstančiais. Būdavo, nueini į parduotuvę ir išsigąsti pamačiusi, kokias „kopijas“ kai kurie drožėjai padarydavo, ežio nuo meškos negalėdavai atskirti. Keisčiausia, kad šie suvenyrai buvo itin paklausūs, juos veždavo net į Uzbekiją ir kitas sovietines respublikas, – ankstyvąją patirtį prisiminė dailininkė.
Užsidarius „Minijos“ įmonei, dailininkai pasklido kas sau, asmeninės veiklos ėmėsi ir R.Kavaliauskienė. Tačiau ne iš karto angelų idėja tapo jos kūrybos credo.
Užsidarius „Minijos“ įmonei, dailininkai pasklido kas sau, asmeninės veiklos ėmėsi ir R.Kavaliauskienė. Tačiau ne iš karto angelų idėja tapo jos kūrybos credo.
– Anksčiau yra buvę ir nykštukų, žmogiukų, pirmaisiais Nepriklausomybės metais prasidėjo rūpintojėliai. Angelai svarbūs visame pasaulyje, nepriklausomai nuo to, krikščionis tu, musulmonas ar judėjas.
Anksčiau kasmet važiuodavau į Hamburgo pasaulio menų muziejų, kuriame menininkai ir amatininkai iš viso pasaulio susirinkdavo parodyti savo darbų. Visokių tų menų prisižiūrėjau, mūsų lygis kitų atžvilgiu gana neblogas.
Pastebėjau, kad lietuviški šventieji labai panašūs į Gvatemalos ir kitų Lotynų Amerikos šalių kūrinius, drožia juos panašiai kaip seniau mūsų kaimuose droždavo. Stengiuosi ištrūkti iš tų rėmų, nesilaikau tradicijų, nesu labai liaudiška drožėja. Visą gyvenimą paisiau kanonų, tačiau dabar man rūpi ištrūkti iš jų. O kai niekas nevaržo, imi, pavyzdžiui, ir išdroži Venecijos angelą. Aišku, kad jis ne lietuviškas, su gondola, tačiau taip aš norėjau. Kuo tolyn, tuo žmogus laisvesnis tampa, – pasakojo R.Kavaliauskienė.
Liepos medis – moteriška materija
Skulptorė moteris skamba gana neįprastai, tačiau menininkė nė neslepia, kad darbui renkasi minkščiausią Lietuvos medį – liepą.
– Liepa – itin elastiškas medis, nepaisant to, kambaryje gali išsilaikyti labai ilgai. Štai šiam iš liepos išdrožtam nukryžiuotajam – šimtas metų, jis tarnavo kelioms kartoms. Esu ir ąžuolinį nykštuką dariusi, tačiau mano amžiuje rankas jau reikia tausoti. Naudojuosi ir smulkiais elektriniais įrankiais – grąžteliu, elektriniu pjūklu, vis dėlto didžiausius darbus atlieku rankomis. Kai atvyksta švedai, supranta – tai rankų darbas, vokiečiai tai irgi dar suvokia.
Kol gyveno Plungėje, bute penkiaaukščiame name, drožinėdavo ant virtuvinio stalo, paskui įsigijo nedidelį serijinės gamybos vokišką varstotuką. Paaiškėjo, kad jis skirtas ne darbui.
Tačiau amerikiečiai įsivaizduoja, kad čia iš kokios mašinos nukrito suformuotas pagalys, man lieka tik jį nudailinti ir nudažyti. Jiems nesuvokiama, kad viską reikia pradėti nuo paprasto pagalio, jį kirvuku aptašyti, išgauti reikiamą formą, o po to dar ilgai ir kruopščiai dirbti kaltais ir peiliukais.
Sako, pasisamdyk kokį žmogų, tau apkapos, o tu užbaigsi. Tačiau kūrinio mintis jau nuo pirmųjų žingsnių ryškėja, nestovėsi šalia ir nenurodinėsi, kur iškapoti, o kur ne. Tas apkapojimas ir nėra pats sunkiausias darbas – daugiausia sugaišti, kai prasideda smulkios detalės, tos rankytės ir kojytės... – kūrybine patirtimi dalijosi „Ūkininko patarėjo“ pašnekovė.
Kol gyveno Plungėje, bute penkiaaukščiame name, drožinėdavo ant virtuvinio stalo, paskui įsigijo nedidelį serijinės gamybos vokišką varstotuką. Paaiškėjo, kad jis skirtas ne darbui.
– Tas mano varstotas judėjo, klibėjo ir buvo skirtas ne darbui, o labiau dekoracijai, pavyzdžiui, alaus statinaitei pasidėti. Jau begyvenant sodyboje Plateliuose man padovanojo šiukšlyne rastą varstoto viršų su visais metalo priedais, o kojas draugai pritaisė. Visai kitas reikalas. Nors tas varstoto viršus šilto šalto matęs, kapotas, degintas, niekas kitas šios staliaus priemonės neatstoja, amžiai eina, visokių išradimų prigalvojama, o varstotas lieka kaip buvęs, – pasakojo R.Kavaliauskienė.
Pernelyg pasaulietiški angelai
Daug parodų Lietuvoje ir užsienyje surengusi, L.Šepkos medžio drožėjų konkurso laureate, geriausia Telšių apskrities tautodailininke pripažinta angelų kūrėja neslepia, kad šiandien nesistengia patekti į tautodailininkų sambūrius, jų rengiamas parodas ar konkursus vien todėl, kad nebeatitinka jų kanonų. Ir jei gerai įsižiūrėsime į tuos, atrodytų, šventus angelus, pamatysime, kad kiekvienas jų savyje įkūnija daugiau nei kažkokį abstraktų šventumą ar dangišką idiliją.
Antai Siberijos angelo sparnai – dvi plačios lentos, ant kurių nutapytas nykokas tundros peizažas. Pasirodo, Siberijos pelkė yra čia pat, už puskilometrio nuo dailininkės sodybos, pavasariais čia klykauja gervės, o pro belapes medžių šakas prasišviečia beveik tikrą Sibirą primenantis peizažas. Plateliuose vyksta šv. Petro atlaidai – sukūrė ir šio šventojo su raktais atvaizdą. Neliečiamame, kaip pati kūrėja sako, fonde yra Kelio, Kalėdų, Nakties muzikos ir, žinoma, į jokius rėmus netelpantis Ūkininkų angelas.
Menininkė prisiminė, kad ankstesnis Platelių klebonas bažnyčioje rengdavo originalias vieno kūrinio parodas. Pakabindavo paveikslą ar skulptūrą pastatydavo ir ji stovėdavo dvi tris savaites, o parapijiečiai galėdavo tais kūriniais gėrėtis. Ir R.Kavaliauskienės angelai yra ten pabuvoję. Tiesa, šis klebonas kartu su savo sumanymais išsikėlė į kitą parapiją.
Mūsų pasakojimas nebūtų bent kiek visavertis, jei nepaminėtume, kad mamos pėdomis seka ir dukra Ieva Stumbraitė.
Mūsų pasakojimas nebūtų bent kiek visavertis, jei nepaminėtume, kad mamos pėdomis seka ir dukra Ieva Stumbraitė. Vilniuje baigė freskų restauravimo mokslus, dirbo įvairiuose objektuose, net karinėse oro pajėgose, restauravo freskas Tytuvėnų vienuolyne, kuris vėliau nukentėjo nuo gaisro, tačiau, sakė, freskos išliko.
– Dabar gilinuosi į inicialų raidžių iš XIII–XV a. senovinių knygų kopijavimą. Naudoju senovines technologijas, auksuoju tikro aukso pudra, dažus darau iš įvairių pigmentų, kiaušinių trynių, kaip darydavo senovėje. Čia ir trintas akmuo, šaknys, atsisiunčiau iš veršiuko odos darytą pergamentą. Nesitikėjau, kad veršiuko oda gali būti taip išdirbta. Kuriu savas interpretacijas, kai ką pritaikau, – pasakojo Ieva.
Kartu gyvenančios mama ir duktė augina šimtus rožių.
– Kai atvažiavome čia gyventi, prie namų nė vieno augalo nebuvo, o gruntas – vien žvyras. Perkame žemes, kartu su Ieva karučiu atvežame jas ir iškratome į kiekvienam augalui atskirai iškastą duobę. Visi mūsų augaliukai pasodinti atskirose giliose duobėse, nes rožės šaknis leidžia giliai.
Rožyne yra šimtas veislių, kai kurių po kelis vienetus. Jos – kaip naminiai gyvūnėliai, kuriais reikia rūpintis, žiemą saugoti nuo šalčių, paslėpti iš vielų padarytuose ir plėvele uždengtuose tuneliuose, kiekvienais metais vis su kitomis ligomis kovoti, – savo ir dukters pomėgį atskleidė R.Kavaliauskienė.
