Gamtos tyrimų centro Augalų fiziologijos laboratorijos mokslininkės dr. Sigita Jurkonienė ir dr. Virgilija Gavelienė sutinka, kad per vėlai prasidedanti žiema ir per anksti atėjęs pavasaris daro įtaką augalams. Mūsų klimato juostos augalai evoliucijos metu įgijo adaptacinių savybių išgyventi tiek ilgai besitęsiantį šaltį, tiek temperatūros svyravimus. Kai kuriems atvežtiniams tropiniams augalams net keturi – penki laipsniai šilumos yra letalinė temperatūra, jie negali prisitaikyti prie žemesnių temperatūrų ir žūsta.
Ne visi Lietuvoje auginami žiemkenčiai galėtų pakelti tokį staigų temperatūros kritimą.
Augalo sugebėjimas tokiomis sąlygomis nežūti, patirti kuo mažesnius nuostolius, vadinamas atsparumu šalčiui. Jis priklauso nuo augalo prigimties, jo anatominės ir morfologinės struktūros, medžiagų apykaitos pobūdžio, pasiruošimo žiemojimui – užsigrūdinimo. Augalų išgyvenimą dažniausiai lemia sugebėjimas užsigrūdinti – mūsų vietiniai augalai šią savybę jau įgiję evoliucijos metu. Kad pereitų į ramybės būseną, augalas turi sulaukti signalo, temperatūros žemėjimo iki žemos teigiamos temperatūros (apie 4 °C), tuomet padidėja augalo atsparumas šalčiui.
Mūsų klimato, vietiniams augalams šaltis reikalingas. Jis signalizuoja, kad atėjo ramybės periodas ir augalai turi pailsėti. Šių metų žiemai būdingos žemos teigiamos temperatūros turėjo padidinti augalų atsparumą šalčiui. Tokiems sniego danga neapklotiems augalams būtų sunku ištverti tik staigų temperatūros kritimą nuo pliusinės iki minusinės.
Panašiai reaguoja ir kultūriniai augalai. Ne visi Lietuvoje auginami žiemkenčiai galėtų pakelti tokį staigų temperatūros kritimą, jų pažeidimo laipsnis priklausytų nuo augalo išsivystymo tarpsnio ir rūšies, veislės. Per anksti po ramybės periodo pradėjusius vegetuoti augalus gali pažeisti didesnis šaltis, pirmiausiai ir stipriausiai nukenčia jautriausios šalčiams vandeningos augalų dalys: žiedai, lapai, ūgliai.
