Apie elektronines patyčias bei elgesį internete komentuoja vaikų ir paauglių psichologas Aleksandras Segal.
Patyčios realybėje ir internete – kuo jos skiriasi?
Psichologo teigimu, virtuali erdvė iš pažiūros yra saugi – fizinei žmogaus sveikatai tiesioginis pavojus lyg ir nekyla. Tačiau pati patyčių istorija gali likti užrašyta labai ilgam laikui, gali labai plačiai pasklisti, tuo tarpu „įprastos“ patyčios yra daugiau lokalios.
Vienareikšmiškai atsakyti, kuri patyčių forma turės didesnių pasekmių, nėra paprasta: „Vaikui, kuris daug laiko leidžia internete, socialiniuose tinkluose, žaidimuose, kur galima susirašinėti, bendrauti, ir kuris praleidžia ženkliai mažiau laiko realiame pasaulyje, tikėtina, kad didesnę žalą padarys patyčios, patiriamos internete“.
Anot psichologo, svarbu nepamiršti, jog internete informacija išlieka žymiai ilgiau nei realybėje. Kai sulaukiame žodinio įžeidimo, ilgainiui tas prisiminimas nublanksta ir galiausiai pasimiršta. Internete viskas išlieka „šviežia“, todėl nepašalinus šio turinio jis kaskart matomas taip pat.
Požymiai, kad vaikas galimai patiria patyčias elektroninėje erdvėje yra labai panašūs į realių patyčių, todėl tėvai visada turėtų tai įvertinti kaip vieną iš galimybių. Psichologas išskiria svarbiausius požymius: „Vaikas dažniau nei įprastai yra prastos nuotaikos, nenori bendrauti, pasakoti. Taip pat svarbus patyčių požymis – jei staiga vaikas/paauglys nustoja užsiimti mėgstama veikla, apie ją kalbėdamas susierzina“.
Vaikai ir paaugliai socialiniuose tinkluose
Oficiali populiariausio Lietuvoje socialinio tinklapio „Facebook“ pozicija yra leisti šia platforma naudotis tik vyresniems kaip 13 metų asmenims. Tačiau realybė yra tokia, kad dažnai paskyrą ten turi ir kur kas jaunesni asmenys, kai kada ir be tėvų žinios. Esama atvejų, kai tėvai vos gimus vaikui patys sukuria jam „Facebook“ profilį.
Vienas iš psichologą džiuginančių faktų yra tai, jog „Facebook“ skelbiamas turinys yra aktyviai filtruojamas ir stebimas: „Jei yra netinkamas turinys, galima apie tai pranešti administratoriams. Taip pat įžeidžiantį turinį ten galima pašalinti“.
Atlikus apklausas mokyklose tampa aišku, kad patyčios yra kone normalus ir savaime suprantamas reiškinys. Todėl ir susiduriama su patyčiomis – nes tai „normalu“.
Galiausiai „Facebook“ yra tokia erdvė, kurioje vaikai ir paaugliai nėra vieni – dažniausiai yra prisiregistravę jų tėvai, tėvų draugai, giminės ir t.t. Todėl vaikai ir paaugliai, žinodami, kad yra matomi, prižiūri savo elgesį. Juk patyčios labai retais atvejais vyksta viešoje vietoje, visiems matant.“
Pats Aleksandras atkreipia dėmesį į tai, kokį pavyzdį vaikams internete rodo suaugę žmonės: „Dabar sakyčiau tendencija tokia, kad tyčiojamasi iš žymių žmonių, masiškai, ir tai jau darosi sunku sukontroliuoti, o kartais net nebeįmanoma.“
Vis dėlto psichologas siūlo nepamiršti ir tos informacijos, kuri lieka tik tarp nepilnamečių pašnekovų: „Sunkiau yra sukontroliuoti susirašinėjimą tokiose programėlėse kaip „Messenger“, tai, kas vyksta kitose uždarose grupėse. Tikėtina, kad daugiausiai patyčių vyksta būtent ten, kur nėra kam apsaugoti, kur adresatas yra vienas, ir tai nėra prieinama viešai.“
Požiūrio problema
Psichologas pabrėžia, kad tiek su realiomis, tiek su elektroninėmis patyčiomis susiduria beveik kiekvienas vaikas. Vieni jas patiria asmeniškai, kiti pastebi jas vykstant, tačiau dažnai į tai numojama ranka kaip į normalų reiškinį.
„Dauguma tokių „kasdienių patyčių“ net nėra suvokiamos kaip patyčios, arba yra gebama humoro, savo statuso dėka sustabdyti patyčias ir neleisti joms plisti toliau. Nesvarbu ar tai elektroninės patyčios, ar realios, pagrindinis sprendimas yra keisti mūsų suvokimą, šviesti, kokios yra galimos pasekmės tiek aukai, tiek agresoriui, tiek stebėtojams, kurie nieko nedaro.
Lygiai taip pat, kaip ir kalbantis apie realias patyčias, su vaiku reikia kalbėtis, ir leisti jam suprasti, kad virtuali aplinka, šiandien yra pakankamai svarbi kiekvienam asmeniui. Todėl elgesys ten, turi būti ne blogesnis, nei elgesys realybėje.
Pavyzdžiui, kiekvienas mūsų visuomenės narys juk puikiai žino, kad vaikščioti nuogam yra nepriimtina, todėl niekas nuogas ir nevaikšto. Tačiau atlikus apklausas mokyklose tampa aišku, kad patyčios yra kone normalus ir savaime suprantamas reiškinys. Todėl ir susiduriama su patyčiomis – nes tai „normalu“. Šį požiūrį reikia keisti, tuomet atitinkamai turėtų mažėti ir patyčių atvejų“, – komentavo Aleksandras Segal.
