Tam, kad geriau suprastume savo skeleto stiprumą, pakanka žinoti tai, jog bėgiodamas žmogus apkrauna savo kaulus 270 kg jėga. O juk bėgdami jaučiamės taip lengvai! Beje, vos gimęs žmogus turi net 270 kaulų, kurie augant susijungia. Suaugęs žmogus turi 206 kaulus.
Pasaulyje gerai žinomas Tenesio „lavonų draustinis“ – vieta, kurioje kūnai paliekami irti, kad mokslininkai galėtų studijuoti su irimu susijusius procesus. Greičiausiai kūnas iki griaučių gali suirti per 12 dienų.
Taigi, jeigu jūsų kaulai būtų iš metalo, būtumėte 60 kartų sunkesni, keturis kartus aukštesni ir galėtumėte valgyti uolas.
Ar tikrai bumerangą išrado Australijos aborigenai
Plačiai prigijusi nuomonė, kad bumerangą, kaip medžioklės ginklą, išrado aborigenai, yra neteisinga. Šis lenktas, dažniausiai medinis įrankis buvo plačiai paplitęs jau senovės Egipte, jais dar ir dabar medžioja kai kurios Šiaurės Amerikos indėnų gentys. Vargu ar šių šalių kultūros turėjo ryšių su Australijos aborigenais, taigi šis lenktas ginklas savarankiškai buvo išrastas keletą kartų.
Neteisinga ir kita nuomonė, kad geras bumerangas grįžta ten, iš kur buvo paleistas. Egzistuoja dvi šio ginklo rūšys – grįžtamieji ir negrįžtamieji. Grįžtamuoju bumerangu genties nariai dažniausiai mokėsi svaidymo technikos arba baidydavo paukščius.
Negrįžtamieji bumerangai ir buvo skirti tikrajai medžioklei. Be to, buvo tokie sunkūs, kad, pataikę į gyvūną, padarytų rimtą žalą. Svarbiausias bumerango pranašumas ne tas, kad jis grįžta pas metiką, o tas, kad jis lekia toliau už tiesų pagalį.
Jei visi bumerangai grįžtų pas metiką, kažin ar australų kariai Pirmojo pasaulinio karo metu būtų gaminę bumerangą primenančias rankines granatas.
Kokie buvo W.A.Mozarto santykiai su Austrijos rūmais ir slaptąja policija
1781 m. Wolfgangas Amadeus Mozartas įsikūrė Vienoje, kur gyveno iki gyvenimo pabaigos. Tuo metu jo metinės pajamos buvo daug didesnės nei kitų to laikotarpio kompozitorių, bet piniginiuose reikaluose jis buvo nepraktiškas – šeima nuomodavosi didžiulius apartamentus, pirkdavo prabangius baldus, samdydavosi tarnus, leido sūnus į brangią mokyklą.
Kitaip nei šeimoje, W.A.Mozarto santykiai su Austrijos imperatoriškaisiais rūmais ir slaptąja policija buvo įtempti. Tais laikais valdžia talentingus žmones stengėsi muštruoti meduolio ir botago metodu, t. y. leisdavo paragauti ir meduolio, ir botago, o paskui palikdavo teisę rinktis vieną jų.
W.A.Mozartui nuo vaikystės teko maudytis šlovės spinduliuose ir mėgautis kilmingųjų dėmesiu. Tačiau jo melodijose pasigirstančios plebėjiškos intonacijos, vokiečių ir slavų liaudies muzikos elementai aukščiausių visuomenės sluoksnių buvo vertinami kaip akibrokštas, iššūkis blizgančiai imperatoriškųjų rūmų prabangai.
Kol menininkas įtiko valdžiai, jo gyvenimas buvo malonus ir lengvas. Tik pabandydavo žengti toliau, iškart suveikdavo botago dėsnis.
