Duonelė kasdienė
„Kiekvienos šeimininkės duonelė kitokia. Viena kepa saldesnę, kita — rūgštesnę“, — pasakojimą apie duonos kepimą Arklio muziejaus senovinėje aukštaitiškoje troboje prie kaimiškos krosnies pradeda trobos šeimininkė, čia vadinama gaspadine, Nijolė Kačkuvienė.
Susirinkę svečiai sėdi ant suolų prie ilgų kaimiškų stalų. Vieno jų kampas lyg apgraužtas. Pasirodo, jį apgraužė vaikai, kai dygo dantys. Ant langų nėra naktinių užuolaidų — tik popierinės, karpytinės, kampe ant lentynėlės — kryželis, maldaknygė ir šv. Agotos duonelė, prie lubų — modernią spintą atstojanti kartis, virš stalo — pintas sodas, žibalinė lempa. Kiek toliau stovi lova. Viskas lyg muziejuje, bet kartu čia šilta, jauku — kūrenama krosnis.
„Kiekviena šeimininkė gerai pažinodavo savo krosnį, — sako Nijolė. — Ir kiek malkų reikia, kad duonelę iškeptum, ir kiek laukti, kol ateis kepti skirtas laikas.“
Mūsų trobos šeimininkė ima saują miltų ir beria į krosnį. Jie palengva ruduoja — tai reiškia, kad atėjo pats laikas duonelei kepti, tačiau prieš tai reikia iškasti žarijas, iššluoti.
Mūsų trobos šeimininkė ima saują miltų ir beria į krosnį. Jie palengva ruduoja — tai reiškia, kad atėjo pats laikas duonelei kepti, tačiau prieš tai reikia iškasti žarijas, iššluoti.
Nijolė jas valo pušine. „Jei senoliai neturėjo pušų, šluodavo ir su kadagio šakomis, ir su kiečiais“, — sako moteris.
O sutvarkyti krosnį ir vietą aplink ją senovėje buvo būtina. „Jei ne, vaikai vaikščios apsisnarglėję“, — sakydavo mūsų senoliai. O kaip kitaip? Jei moteris nesusitvarko savo darbo vietos, kaip ji prižiūrės vaikus? Juk būta jų ne vienas ir ne du. Vienoj sodyboj kaimynystėje, pasak Nijolės, buvo gimę devyniolika vaikų. „Jei kaimynai pamato, kad jaunamartė netvarkinga, gandai po kaimą greitai lekia, — porina Nijolė. — Ir ką tokiai moteriai daryti? Daryk, ką nori — nuomonės nepakeisi.“
Moteris ruošia krosnį duonai kepti, mes nekantriai laukiame.
Tapo gyvenimu
Nijolė trobos muziejuje gaspadine buvo ne visada. Sumanymas steigti pamokėles lankytojams kilo prieš devynerius metus. Juk kelione arkliu per Lietuvą išgarsėjusio žinomo profesoriaus Petro Vasinausko įsteigtas Arklio muziejus žiemą ištuštėdavo. Štai ir sumanyta pakviesti turistus į pamokėles. Autentiškoje aplinkoje lankytojai supažindinami su lietuviškomis tradicijomis, šventėmis, patys išbando įrankius, skudučiuoja, lieja žvakes, margina margučius, kepa duoną. Prieš Kūčias — pokalbis apie adventą, puošiama eglutė. Kartu su lankytojais čia aptariama patiekalų simbolika ir sėdama prie stalo Kūčių vakarienės. Pavalgius sutinkamas Kalėdų Senelis, prasideda linksmybės — pasivažinėjimas arkliu, burtai, žaidimai...
Velykoms skirtose pamokose visi norintieji susipažįsta su velykiniais papročiais ir tradicijomis Anykščių krašte, kiaušinių dažymo būdais, ornamentika, spalvomis. Per praktinius užsiėmimus marginami kiaušiniai.
Arklio muziejuje itin populiarios ir kitos pamokos, pavyzdžiui, apie bites. Lankytojai klausosi pasakojimo apie bites, medaus kopinėjimą, susipažįsta su tautosaka, patys iš bičių vaško lieja žvakes.
„Pirmosiose „Duonelės kasdienės“ pamokose buvo pasakojama apie rugio kelią, apeigas, duonelę, — sako Nijolė. — Vėliau pradėjau kepti duoną, visi drauge jos ragaudavome. Dar vėliau sumanėme raugti jos tiek, kad žmonės galėtų bent po mažą kepalėlį namo nusivežti.“
Duonelės kepimas ir kitos šviečiamosios programos tapo tokios populiarios, kad muziejininkams prieš ketverius metus teko įkurti dar vieną sodybą, kurioje grupes priima kita šeimininkė — muziejininkė Rita Vasiliauskienė.
Dabar abi moterys nuo ankstyvo ryto sukiojasi trobose — juk tam, kad duonelė iškeptų, reikia įdėti ne tik miltų, bet ir meilės, dėmesio, rūpesčio ir laiko.
Dabar abi moterys nuo ankstyvo ryto sukiojasi trobose — juk tam, kad duonelė iškeptų, reikia įdėti ne tik miltų, bet ir meilės, dėmesio, rūpesčio ir laiko.
Kitokia darbo diena
Tiek Rita, tiek Nijolė darbą pradeda dar nepatekėjus saulei. Moterys keliasi šeštą ryto, o septintą jau kūrena krosnis, minko tešlą. Jeigu tą dieną laukia dvi ar trys grupės, apie devynias ryte užminko antrą duonkubilį, per pietų pertrauką — trečią. Iš kiekvieno jų iškepama po 20 kg duonos.
„Man darbas neprailgsta, — tikina Nijolė. — Šitą trobą rentė ir duonkepę krosnį mūrijo mano tėtis, čia jaučiuosi kaip savo gimtuosiuose namuose.“
Apie dešimtą ryto į sodybą atvyksta pirmieji lankytojai. Jie klausosi šeimininkės pasakojimo ir kepa duonelę. Vėliau — kaimiškos vaišės. Tada kita grupė. Jei yra norinčiųjų, priimama ir trečioji. Kai išeina paskutinis lankytojas, Nijolė susitvarko ir tik tada keliauja namo. „Man miela taip gyventi, — teigia moteris. — Esu laiminga, kad gyvenimas man suteikė galimybę dirbti tokį darbą.“
Formuojame duonelę
Metas grįžti į mūsų duonos kepimo pamoką. Krosnis paruošta ir tuoj pat formuosime duonos kepalus, žinoma, pirmąjį — šeimininkė, o tada prie švento ritualo bus leista prisiliesti ir mums — lankytojams.
„Paragaukite tešlos, — ragina Nijolė. — Ar skanu?“
Tikrai skanu. O kol visi bandome ragauti, Nijolė atsineša ližę. Ja ir pašausime duoną į krosnį. „Senovėje ant ližės dėdavo lapų, — pasakoja moteris. — Klevų, paparčių, šermukšnių, ajerų — viskas tiko. Aš bersiu miltų. Matytų senoliai, sakytų, netaupi šeimininkė.“
Nijolė drėkinasi rankas ir rodo, kaip reikės formuoti duonelę. „Su geromis mintimis, palinkėjimais formuojame kepalą, — sako moteris. — Anksčiau darydavo apvalius saulės garbei, vėliau ir pailgus, kad daugiau tilptų krosnyje. Mama pirmą kepalą palaimindavo, įspausdavo kryžių, kad būtų skalsi duonelė, kad šeimą pamaitintų.“
Atėjo metas ir mums. Nijolė tik žaismingai įspėja: „Imkite tiek, kad ir kitiems tešlos liktų. Buvo čia tokių lankytojų, kurie daug tešlos prisigriebdavo. Kai paklausi, kodėl tiek daug, sako, kad sau, juk negaila.“
Formuojame kepaliukus ir mes. Ant kiekvieno įspaudžiame savo ženklą, kad galėtume duoneles atskirti. Paglostome, pamyluojame ir — į skardą.
Nederliaus metais mūsų protėviai kepdavo bėralinę duoną. Iškultus nevėtytus rugius supildavo į aruodus, džiovindavo, sumaldavo ir kepdavo.
„Būtent šitaip kepė duoną mūsų senolės, — sako Nijolė. — Dažniausiai duoną kepdavo kartą per mėnesį, o jeigu šeimyna didelė — net du kartus. Kamaroje ant lentynos drobiniu rankšluosčiu pridengta duona gardi išsilaikydavo visą mėnesį.“
Nederliaus metais mūsų protėviai kepdavo bėralinę duoną. Iškultus nevėtytus rugius supildavo į aruodus, džiovindavo, sumaldavo ir kepdavo.
Nijolė primena, kad krosnyje kepta kaimiška ruginė duona turi ir gydomųjų ypatybių. Ji labai tinka sergantiems virškinamojo trakto ligomis, mat dėl didelio karščio susidarančios plutos duonos minkštimo nepasiekia 100 laipsnių karštis — išlieka ruginėje duonoje esantys B grupės vitaminai.
Sveikas ir ruginės tešlos raugas. Juo kaimo moterys iki šiol gydosi radikulitą, skaudančius sąnarius, rožę.
Iš mamos
Duonos kepimo paslapčių Nijolė išmoko iš savo mamos. „Duonos receptas nėra sudėtingas, — teigia moteris. — Ruginiai miltai, vanduo, druska, cukrus, kmynai ir jokių cheminių priedų, mielių. Svarbiausias čia raugas.“
„Būtina žinoti, kad duonos raugas neskolinamas, — pasakoja Nijolė. — Senoliai sakydavo, kad jei duosi savo raugo, suges duonos skonis. Buvo galima raugo įdėti tik tekančioms dukroms į kraitį.“
Susidomėjo duonos receptu ir drauge su mumis pamokoje dalyvavusios moterys. Būtų smagu namie visada turėti savos, ne pirktinės duonelės, tik kad sąlygos nebe tos — daugiabutyje neišsikepsi, kad ir kaip to norėtum.
Pakvimpa namai
Apie pusvalandį pasivaikščioję po muziejaus teritoriją, grįžtame į sodybą. Čia itin gardžiai kvepia namine duonele, stalas nukrautas kaimiškomis vaišėmis, o nuo šalčių sužvarbusių lankytojų laukia žolelių arbata. Tarsi didžiausią gardėsį lankytojai puola ragauti krosnyje keptų bulvių su sviestu. Kas ima gabalėlį skilandžio, kas — kumpio, kas — naminių lašinių.
Sulaukiame ir karštojo patiekalo — šonkauliukų su raugintais troškintais kopūstais. „Dieve, kaip skanu“, — kartoja lankytojai. Ir tikrai, atrodo, kad taip skaniai dar nesi valgęs.
Tuo metu Nijolė iš krosnies traukia duoną. „Jei duona iškepusi, kai padaužai per padą, skamba, — sako Nijolė. — Tuomet reikia apšlakstyti vandeniu, apdengti rankšluosčiu ir palikti atvėsti.“
Pasak Nijolės, karštos duonos niekas nevalgydavo. Vaikams buvo kepami pagrandukai, antytės, kurie greitai ataušdavo — juos ir ragaudavo pirmiausia.
„Tradiciškai duoną kepdavo mama, o raikydavo tėtis, — pasakoja Nijolė. — Kuo storesnė riekė, tuo dosnesnis šeimininkas.“
Egzotika užsieniečiams
Nijolės pamokų klausosi ne tik lietuviai, bet ir turistai iš viso pasaulio. Skandinavai čia jaučiasi jaukiai, prisimena savo senovę. Duonos kepimo procesą dar atsimena iš vaikystės lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai. O štai, pavyzdžiui, italams mūsų tradicijos svetimos. Na, o išbuvę iki pamokos pabaigos svečiai iš Italijos sunerimo: lietuvių tradicijos tokios gilios, ką mes jiems parodysime Italijoje?
Akivaizdu, turime kuo didžiuotis. Tą supranta net vaikai. „Jiems čia viskas egzotika, — teigia Nijolė. — Pasakoju apie žalius kiaušinius, o viena mergaitė klausia: „Kodėl ne raudonus?“ Tai dabar visada sakau „nevirtas kiaušinis“. Klausiu, kas, anot jų, „terbytėse“, kurios ant langų kaba? O jie sako: „Kas tos „terbytės“?“ Kai sužino, papasakoja kitiems.“
Niūronių sodyboje jaukiai jaučiasi ir vyresnio amžiaus žmonės. Čia jie prisimena vaikystę, mamų, močiučių namus. Yra ir tokių, kurie apsiverkia. Kur dar išgirsi tokį nuoseklų pasakojimą, kur pamatysi tokią sodybą, kur paragausi tikros naminės duonos...
