Trijų kilometrų gylyje A.Koschinsky tyrinėtojų grupė tuomet aptiko karščiausią Žemėje vandens telkinį. Sunku patikėti, tačiau vandens temperatūra ten siekė 407–464 laipsnius pagal Celsijų, ir buvo vadinamosios superkritinės būsenos (tarpinė būsena tarp skysto ir dujinio būvio).
Neįprastai karštas vanduo susiformavo virš milžiniško magmos burbulo. Tokio aptikti gamtoje iki šiol nėra pavykę. Superkritinės būsenos vandeniu spjaudosi du Atlanto dugne veikiantys tamsieji povandeniniai geizeriai.
A.Koschinsky tvirtinimu, geizerių švirkščiamas vanduo yra tarpinės būsenos – nei skystas, nei dujinis (garai). Mokslininkė mano, kad atradimas galėtų suteikti pirminių žinių apie tai, kaip pagrindiniai mineralai ir medžiagos (pavyzdžiui, varis, geležis ar auksas) išsiveržė iš Žemės gelmių ir pateko į vandenynus.
Kylant temperatūrai skysčiai užverda ir virsta dujomis. Kylant slėgiui dujos vėl virsta skysčiu. Abu šie veiksniai, pasiekus tam tikrą kritinį tašką, sukelia keistą reiškinį – dujos ir skystis susilieja į vadinamąjį superkritinės būsenos skystį. Vandens atveju šis skystis būna tankesnis už garus, tačiau retesnis ir lengvesnis už vandenį. Superkritinę būseną vanduo įgyja esant 407 laipsnių pagal Celsijų temperatūrai ir 300 barų slėgiui.
Gamtoje aptikti natūralų superkritinės būklės vandens telkinį iki šiol nėra pavykę niekam.
Laboratorijose jau yra pavykę šią kritinę ribą peržengti manipuliuojant tiek gėlu, tiek jūros vandeniu. Tačiau gamtoje aptikti natūralų superkritinės būklės vandens telkinį iki šiol nėra pavykę niekam. Geochemikai manė, kad jei tokį telkinį pavyktų surasti, jis veržtųsi iš labai gilių hidroterminių šaltinių.
2005 metais mokslininkų komanda, kurios sudėtyje buvo ir A.Koschinsky, tyrė 5 laipsniai į pietus nuo pusiaujo esantį pietinį povandeninio Vidurio Atlanto kalnagūbrio pakraštį, kur ir buvo aptiktas povandeninių geizerių rajonas. Geizerių temperatūrų pakartotinai išmatuoti tyrinėtojai sugrįžo 2006 ir 2007 metais.
Kompiuterinis modeliavimas prognozavo, kad iš povandeninių geizerių besiveržiantis skystis turėtų nusėsti aplinkinėse daubose, plyšiuose ir panašiuose dugno dariniuose.
Pirmojo vizito metu tyrėjai povandeniniuose geizeriuose užfiksavo 407 laipsnių pagal Celsijų temperatūrą. Būta ir periodų, kai superkritinės būsenos vanduo 20-čiai sekundžių pasiekdavo 464 laipsnius pagal Celsijų.
Tyrėjų įsitikinimu, superkritinės būsenos vanduo iš žemės gelmėse glūdinčių uolienų labai efektyviai „išplauna“ metalus ir kitus elementus – kur kas efektyviau už skystą vandenį ar garus. Auksas, varis, geležis, manganas, siera ir daugelis kitų elementų iš Žemės gelmių išsilaisvina tuomet, kai juos povandeniniai geizeriai iššvirkščia kartu su superkritinės būsenos vandeniu.
Kai kurie iš šių elementų (pavyzdžiui, siera) prie milžiniško slėgio, aukštos temperatūros ir visiškos tamsos prisitaikiusiems organizmams atstoja energijos šaltinį. Analogišką funkciją mažesniame gylyje gyvenančių bakterijų organizmuose atlieka manganas. Geležis yra gyvybiškai svarbus elementas fitoplanktono fiziologiniuose procesuose.
A.Koschinsky vertinimu, iš povandeninių geizerių galėtų būti kilusi beveik pusė viso pasauliniame vandenyne esančio magnio ir maždaug dešimtadalis geležies. Kadangi superkritinės būsenos skysčių iki šiol gamtoje nebuvo aptikta, kaip konkrečiai vyksta vandenynų „tręšimas“ šiomis tiesiai iš Žemės gelmių pumpuojamomis mineralinėmis medžiagomis, dar nėra žinoma.
„Atlikti gręžimo ar kasinėjimo darbų povandeninių geizerių zonose kol kas techniškai neįmanoma, – tvirtina A.Koschinsky. – Tokios temperatūros neatlaikytų jokia gręžimo įranga. Ji paprasčiausiai išsilydytų. Tad vienas iš labiausiai prieinamų tyrimo metodų kol kas yra kompiuterinis modeliavimas.“
