Net beprotiškiausi vestuvininkai iš tūkstančio kadrų atsirenka tuos, kuriuose nuotakos suknelė ir šukuosena atsiskleidžia įspūdingiausiai. O tos „kitokios“ nuotraukos, dėl kurių labiausiai džiaugeisi, pasilieka kompiuterio tamsybėse.
Taigi, po dvidešimties fotografavimo metų pradėjau jausti šiokį tokį nerimą – negi mano svajonių darbas jau išsisėmė? Ką daryti?
- Galėjau nekreipti dėmesio, tiesiog spausti mygtuką ir gyventi toliau.
- Galėjau keisti darbą, tapti gamyklos direktoriumi ir gerti sekretorės nešamą kavą.
- Arba galėjau keisti požiūrį.
Paspaudžiau „restart“ ir pradėjau iš naujo.
1. Pirmiausia apsvarsčiau, ką fotografuoti mėgstu labiausiai. Žmones. Paprastus žmones su nepaprastomis istorijomis. Darbas gyvenimo būdo žurnale niekada nenusibosta – važinėti po Lietuvą ir pasaulį, klausyti, kalbėtis ir nuotraukomis atskleisti žmogaus vidų. Kiekvieną kartą laukia iššūkis – juk nežinai, kokį žmogų sutiksi, ar jis norės ir mokės fotografuotis, ar sugebės atsipalaiduoti, kokia bus aplinka ir kokios fotografavimo sąlygos. Tada kiekvienas pavykęs kadras tampa apdovanojimu. O pokalbis – perskaityta knyga ilgiems apmąstymams.
Kai tai supratau pradėjau socialinį projektą feisbuke – ištisus metus kasdien atsitiktinių žmonių klausiau, kas juos daro laimingus, ir kūriau jų portretus. Tada iššūkius (ir kartais apdovanojimus) gaudavau kiekvieną dieną.
2. Ėmiau domėtis fototechnikos naujovėmis. Padėjau į stalčių dideles veidrodines kameras ir perėjau prie sisteminių fotoaparatų ir rankinio fokusavimo objektyvų. Jie ne tik mažesni ir lengvesni – su jais visas darbo procesas kitoks. O naudodamas senovinius objektyvus gaunu šiuolaikinei fotografijai nebūdingą vaizdą, nuotraukos primena juostinių fotoaparatų laikus. Labai hipsteriška!
3. Atradau naujus fotografavimo metodus ir montažo galimybes (deja, ne pats sukūriau, o perskaičiau internete, bet gal ir man pavyks ką nors sugalvoti). Dabar nemaža dalis kūrybinio darbo persikėlė į namus prie kompiuterio.
4. Prisiminiau, kad yra toks stebuklingas dalykas – naktinė fotografija! Nuotraukos, kuriose pamatai tai, ko nemato akys: judančios žvaigždės, pašvaistė virš horizonto, rūku pavirstančios bangos, atgyjantys medžiai – paspaudęs mygtuką gali tik spėlioti, kokį vaizdą gausi. Po naktinio fotografavimo kaip po naktinės žūklės – parsineštą „laimikį“ apžiūriu tik ryte. Ir visada randu staigmeną!
5. Nusipirkau nedidelį, beveik kišeninį trikojį. Nešiojuosi jį su savimi kasdien (aišku, ir fotoaparatą). Nesunku, bet tas puskilogramis ant peties primena: veik su manimi ką nors, juk ne veltui tampaisi. Ir veikiu – kiekvieną dieną stengiuosi rasti kadro vertą objektą, šviesą ar šešėlį.
„Restart“ mygtukas suveikė – fotografija iš darbo pavirto gyvenimu. Ir tai, kas, atrodė, tuoj taps rutina, dabar yra įdomiausias užsiėmimas.
Šį ir kitus žurnalo „Elektrolife“ straipsnius skaitykite www.elektrolife.lt.
