Mokslininkai iš Australijos Sandraugos mokslinių ir pramoninių tyrimų organizacijos (CSIRO) šį atradimą padarė išteklių turtingame Kalgurlio regione Vakarų Australijos valstijoje, kurią 19-ojo amžiaus pabaigoje krėtė aukso karštligė.
Geochemikas Melas Linternas sakė, jog medžiai tikriausiai įsiurbė aukso daleles per šaknis – iš 30 m gylio.
„Eukaliptas veikia kaip hidraulinis siurblys – jo šaknys prasiskverbia dešimtis metrų į žemę ir siurbia vandenį, kuriame yra aukso“, – sakė jis.
„Kadangi auksas tikriausiai yra toksiškas augalui, jis transportuojamas į lapus ir šakas, kuriuos galima numesti“, – pridūrė M.Linternas.
Tyrimo išvadose, kurios trečiadienį skelbiamos žurnale „Nature Communications“, CSIRO nurodo, kad lapuose esančios dalelės naujos aukso karštligės nesukels, nes jų skersmuo prilygsta tik penktadaliui žmogaus plauko storio. Jos matomos tik per modernius rentgeno aparatus.
Tačiau mokslininkai gali pasinaudoti biogeocheminių mėginių tyrimų technologija, kuri parodytų, ar po žeme esama aukso.
„Imdami augalų mėginius ir juos analizuodami, ieškodami juose mineralų pėdsakų, net ir negręždami galime įsivaizduoti, kas dedasi po žeme, – sakė M.Linternas. – Tai tikslingesnis būdas ieškoti mineralų, mažinantis išlaidas ir poveikį aplinkai.“
Pasak jo, šis metodas taip pat galėtų būti taikomas ieškant kitų metalų – pavyzdžiui, cinko ir vario.
