– Kažką šnabždatės tarpusavyje. Gal jums pasirodys labai nerimta, tačiau norėčiau pasiklausyti. Žmonės tiki, kad Kūčių naktį gyvuliai kalba. Nors dabar dar ne Kūčių naktis, bet vis vien įdomu.
– Tikrai skamba nelabai rimtai... Keistas požiūris į papročius, tradicijas, paslaptis... Jūs gal juokiatės iš mūsų?
– Ne, anaiptol. Norime jūsų pasiklausyti. Net jeigu nekalbėsite. Net jeigu ir dabar nekalbate...
– Galite pasiklausyti, tačiau tikrai neišgirsite.
– Kodėl?
– Nes...
– Žmogui nevalia išgirsti? Vargas tam, kuris išgirsta?
– Klausytis galite, bet nieko negirdėkite. Žmogus mūsų negali girdėti, netgi atėjęs į tvartą Kūčių naktį. Esame girdėjusios, kad anksčiau bernai įsitaisydavo ėdžiose, pasislėpdavo po šienu ir laukdavo, kada ponai ateis mūsų klausytis.
O tada jau imdavo bliauti, šūkauti ir gąsdinti savo šnekomis. Juokdavosi bernai, išlėkdavo iš tvarto ropomis pilnas burnas šieno prisikimšę. Ir tik likę vieni gyvuliai imdavo kalbėtis. Apie šeimininkus, praėjusius ir būsimus metus, pūgas už tvarto sienų...
– Pripustyta čia pas jus gerokai. Nešalta būti lauke?
 |
| Bendra kalba su avimis. |
– Ne. Dabar, prieš šventes, atšilo. Kai lauke spaudžia šaltis, būname tvarte, o kai šilčiau, tuomet dienos metu Audrius mums leidžia pabūti lauke. Vaikštome, glaudžiamės viena prie kitos, nesušąlame. Geras šeimininkas, negalime niekuo skųstis. Rūpinasi mumis ne tik prieš Kūčias.
– Tai Kūčių naktį gyvuliai daugiausia ir kalbasi apie šeimininkus?
– Taip, pasakojame vieni kitiems, ar šeimininkai mums buvo geri, ar laiku pašerdavo, išvalydavo gardą. Karvės kalba apie atsivestus jauniklius, arkliai – ir apie sunkiausius metų darbus, nuovargį.
Jie patenkinti, kai prieš šventes šeimininkai leidžia pailsėti. Aišku, žiemą didelių darbų jiems ir nebūna. Nebent šeimininkai kur nors susiruošia važiuoti rogėmis.
– Laikantis papročių, po Kūčių stalo staltiese reikia padėti šieno, o Kalėdų rytą, nudengus stalą, jį atnešti jums. Kodėl?
– Pasidaliname tą šieną taip, kaip jūs dalinatės kalėdaitį. Kiekvienas suėdame po kelis šapus ir pasiunčiame kitam, linkėdami, kad ateinančiais metais dar labiau pagausėtų banda, nebūtų sausrų, liūčių, kad ir šeimininkams, ir mums nieko netrūktų.
Bet jūs klausinėjate to, kas yra paslaptis. Nenorime apie tai daug kalbėti, nes paslaptis kuria stebuklus, o jais mes tikime taip pat, kaip ir jūs.
– Apie kokius stebuklus kalbate?
– Apie tokius, kurie vyksta per Kūčias. Apie burtus, sapnus, spėjimus, apie viską, kas mus suartina su žmogumi, žmogų priartina prie gamtos. Galite tikėti, galite ir netikėti, tačiau tai vyksta. Jeigu žmogus Kūčių dieną skaldo malkas – vasarą drebės nuo griaustinio. Jeigu suka girnas, verpia, audžia – saulę gali sustabdyti. Nepaglosto, nepašeria gyvulio – šis nesikels visus metus. Jeigu Kūčių naktį pakelia akis į dangų ir įkvepia vėjo – kūrybingas, energingas visus metus bus.
Jei netikite tais stebuklais, kurie vyksta Kūčių naktį, tuomet stebuklą sukurkite pats. Išeikite į lauką, įbriskite į pusnį, patupėkite valandą ir apie stebuklus nieko klausti nebereikės, nes jie jau bus įvykę... Tikrai. Avies žodis.
– Bet visgi, ar tiesa, kad Kūčių naktį gyvuliai prabyla žmogaus balsu?
– Taip. Jūs, kaip girdžiu, pradėjote kalbėti jau prieš Kūčias, nelaukdami nakties.
– Hmm... Bet aš esu žmogus, kalbu visada. Ne tik per Kūčias, ne tik likęs vienumoje.
 |
| Po trumpo pokalbio drąsiausia bandos avis grįžo atgal prie ėdžių. |
– O nepagalvojote, kad kartais vertėtų patylėti ir pasiklausyti? Žmogus kalba, kalba, kalba... Negirdi savęs, o nori išgirsti kitus. Nieko mes jums nepasakysime. Nei dabar, nei Kūčių naktį. Nieko tokio, ko žmoguje nėra. Suprantate?
– Norite pasakyti, kad tuo reikia tiesiog tikėti?
– Norime pasakyti, kad jeigu girdite mus, mes iš tiesų kalbame, o jeigu negirdite, ką sakome, tuomet reikia klausytis ne mūsų, o savęs... Jau eisime atgal prie ėdžių. Ir jūs jau važiuokite. Klausytis ir išgirsti savęs.
