– Kokia medžiaga remiatės, nagrinėdama išgąstį? Pasakojimais ir tautosaka?
– Dirbu su archyvine medžiaga, kurią sudaro ir pasakojimai, ir tautosakos tekstai, susieti su liaudies medicina, tikėjimais, užkalbėjimais. Visa kita – atsiminimai. Dažnai juose pasakojama apie vaikų auginimą.
– Koks tas laikotarpis – kelių šimtmečių ar kelių dešimčių?
– Archyvinė medžiaga pradėta rinkti XIX a. antroje pusėje. Aš dirbu su medžiaga nuo XIX a. pab. iki XX a. vidurio. Tačiau visi tikėjimai ar gydomosios praktikos atsirado daug anksčiau. Kai kurios jų naudotos ir po XX a. vidurio, ypač kaimuose.
– Kuo skiriasi išgąstis ir baimė?
– Esu linkusi išskirti net tris pavadinimus – tai baimė, išgąstis ir išsigandimas. Baimė yra emocija, su kuria žmogus susidoroja – patiria, išgyvena, tai gali trukti skirtingą laiko tarpą, bet žmogaus organizmui tai nepadaro nieko neigiamo. Baimė kultūroje priima kaip suprantamas dalykas.
Išsigandimas yra reakcija, kai žmogus išsigąsta. Jis praeina ir nepalieka neigiamų pasekmių, bet būna atvejų, kai išsigandimas pažeidžia psichofizinę žmogaus visumą. Tuomet atsiranda liga, liaudies medicinoje vadinama išgąsčiu.
– Ar skiriasi, kaip išsigąsta vaikai ir suaugusieji?
– Kai kalbama apie išgąstį kaip ligą, dažniausiai minimi kūdikiai ar maži vaikai. Kai apie išgąstį kalbama kaip apie kitų ligų (priemėčio, nuomario, priepuolio, rožės) sukėlėją, dažniausiai kalbama apie suaugusiuosius. Tačiau galvojant apie destruktyvų baimės ar išsigandimo poveikį, turbūt reikia galvoti, kad pažeidžiamiausi yra vaikai. Jie, kitaip nei suaugusieji, neturi apsaugos.
– Ko gali išsigąsti vaikai?
– Kiek rašoma pasakojimuose, atsiminimuose ir tikėjimuose, dažniausiai išsigąstama gyvūno, pavyzdžiui, šuns. Bet minimi ir žmonės. Išsigąsti galima bet ko.
– O ko, pasak senųjų užrašymų, išsigąsta suaugusieji?
– Viena dažniausių priežasčių – gaisras. Suaugusieji taip pat gali išsigąsti kokių nors gyvūnų, taip pat tada, kai juos kažkas tyčia išgąsdina.
– Kalbate ne tik apie išgąsti, bet ir nužiūrėjimą. Kaip šios sąvokos susijusios?
– Tikėta, kad nužiūri žmogus, turintis blogą akį. Maži vaikai taip pat gali išsigąsti kito žmogau ir tiek nužiūrėjimas, tiek išgąstis po to gali sukelti įvairių negalavimų. Tikėta, kad šie du dalykai yra tam tikrų psichofizinių negalavimų priežastis.
Jei nužiūrimi vaikai, jie nemiega, yra neramūs, verkia. Tikėjimas bloga akimi – ne tik pas mus paplitęs reiškinys. Manyta, kad blogą akį gali turėti ir nebūtinai blogų ketinimų turintis žmogus. Jis paprasčiausiai gali turėti tokią akį. Tradicinėje kultūroje pasakojama, kad blogą akį turi tas, kuris kūdikystėje buvo maitintas krūtimi, vėliau toks maitinimas nutrauktas ir vėl pradėtas. Taip pat manyta, kad nužiūrėti gali kitataučiai, svieto perėjūnai, elgetos.
– Kas žmogui nutinka, kai jis ko nors labai išsigąsta?
– Svarbu paminėti, kad tradicinėje kultūroje kūnas ir psichika nebuvo atsieta. Tai suvokta kaip visuma, todėl psichiniai sutrikimai labai susiję su kūnu. Kai dirbu su istorine medžiaga, man įdomiausia tai, kaip nusakomas išgąsčio pasireiškimas per kūną.
Skaitant išryškėja, kad išgąstis suvoktas kaip svetimkūnis, galintis arba įsiveržti į kūną, arba reikštis kaip kažkas, kas pašalina iš kūno sielą ar širdį. Tuomet kūne atsiranda trūkumas, jis negali normaliai funkcionuoti. Išgąsčio, kaip svetimkūnio, suvokimas buvo trejopas. Jis gali deformuoti kūną, gali būti perduodamas kitam kūnui ir gali būti pašalinamas iš kūno kaip svetimkūnis.
Užrašyta, kad kūno pakitimai – tai jo deformacijos, atsiradusi asimetrija. Yra paminėjimų, kad vienas žmogus išsigando, todėl jo viena koja užaugo plonesnė, kitam užaugo kupra ir pan. Manyta, kad išgąstis gali surakinti kojas ir rankas, jos ištįsta. Gydant šias deformacijas, pasitelktos ir papildomos priemonės, pavyzdžiui, užkalbėjimo tekstas, nuovirų gėrimas, tam tikri simboliniai veiksmai.
– Išgąstį galima ne tik patirti, bet ir perduoti. Kokie tie perdavimo būdai?
– Išskirčiau du išgąsčio perdavimo būdus. Vienas jų – kontaktinis, kai nėščia moteris išsigąsta ir paliečia save, taip perduodama išgąstį savo vaikui. Kitas būdas – per kūno skysčius, kitaip tariant, motinos pieną.
Dažniausiai užrašyta, kad motina, pamačiusi gaisrą, paliečia kurią nors savo kūno vietą. Kai gimsta vaikas, toje pačioje vietoje ant savo kūno jis turi raudoną dėmę. Yra XIX a. pab. užrašymų, kai moteris išsigąsta pelės ir tai pat paliečia save. Kai ji pagimdo, kūdikis ant savo kūno turi plaukuotos odos intarpą, tarsi pelės kailį. Taigi anksčiau tikėta, kad išgąsčio objekto požymiai gali persikelti ant būsimo kūdikio kūno.
– Galima paminėti ir žindymą. Jis taip pat susijęs su išgąsčiu ir baimėmis?
– Žiūrint į žindymą kultūriškai ir socialiai, tai tam tikras pereinamasis etapas. Kai vaikas gimsta ir kol yra žindomas, jis turi tam tikrą statusą, yra pažeidžiamesnis. Žindymo nutraukimas tarsi suteikia vaikui kitokį statusą, jis pereina į kitą socialinę pakopą. Žindymo nutraukimas anksčiau buvo labai reikšmingas, apipintas tikėjimais ir įvairiomis praktikomis.
