Šia tema buvo labai daug komentarų, kuriuose buvo eskaluojama tema „Neini į kariuomenę – esi myžnius, bailys, vienu žodžiu tariant, – nesi vyras.“ Mums tapo įdomu – o kas yra tas vyras?
Man atrodo, kad dabar, XXI a. esant už lango, tas pats amžius po truputį turėtų ateiti ir į mūsų vidų bei mąstymą. Pasaulyje sparčiai kinta „moteriškumo“ ir „vyriškumo“ sampratos.
Tarnavimas lyčių stereotipams yra viena iš mūsų visuomenės problemų priežasčių. Moterys yra apibūdinamos kaip nuosaikios, silpnos, pažeidžiamos, turinčios atitikti vyraujančius grožio standartus, išlaikyti savo seksualumą netgi nėštumo metu, tarnauti savo vyrui ir šeimai, nustumiant savo interesus ir siekius į šalį, tokiu būdu jos užima šešėlinę poziciją, neretai tampa psichologinio ar net fizinio smurto aukomis. Norėdamos atitikti vyraujančius išvaizdos standartus, kartais žaloja savo sveikatą ir net suserga valgymo sutrikimais.
Vyriškumą, tuo tarpu simbolizuoja emocijų nerodymas, fizinis stiprumas, racionalumas, neretai – agresyvumas, brutalumas, apie kariuomenę užgimusių diskusijų atveju, ir gebėjimas žudyti – šie apibūdinimai lemia tai, kad vyrai, negebėdami išreikšti jausmų ir emocijų, neretai pasirenka smurtą prieš artimos aplinkos žmones, alkoholį, o kartais ir savižudybę. Taip pat šie stereotipai skatina jų neatitinkančių vyrų diskriminaciją, prieš juos nukreiptas patyčias.
Moterys įgijo teisę balsuoti tik praėjusio amžiaus pradžioje, o štai jau šio amžiaus pradžioje mes Lietuvoje turime Prezidentę – moterį. Taip pat vis daugėja tėčių, besirenkančių tėvystės atostogas. Šis amžius yra puikus tuo, kad mes vis mažiau turime pateisinti archajiškus moteriai ir vyrui keliamus reikalavimus, galime lanksčiau patys rinktis mūsų vaidmenis visuomenėje, nepriklausomai nuo biologinės lyties.
Tačiau, kalbant apie šauktinių kariuomenę, mes grįžome kelis amžius atgalios. Prisiminėme vyrus, kaip žvėris, patinus, kurių užduotis yra eiti į girią ir sumedžioti bizoną šeimai. O tie, kurie nenori eiti į girią bizono, yra labai lengvai apibūdinami – jie nėra „vyrai“.
Su Neringa Rekašiūte užfiksavome 14 skirtingų vyrų portretų ir užrašėme jų įžvalgas apie vyriškumą bei šauktinių kariuomenę. Suprantame, kad sistemai, nusistovėjusiems stereotipams ir įsitikinimams nėra įdomus atskiras individas ir jo mąstymas, bet juk tai – būtini pilietinės visuomenės veiksniai: nuomonių įvairovė, įsiklausymas į skirtingas pozicijas ir pagarba kito nuomonei bei pasirinkimui.
Klausite – kodėl šie vyrai verkia?.. O kodėl negalėtų? Norime pabrėžti, kad jautrumas, švelnumas, emocionalumas, pacifizmas yra savybės, kurios tinka ir moterims, ir vyrams. Už šias savybes žmogus negali būti smerkiamas, kaip ir už savo pasirinkimą bei nuomonę. Kviečiame susipažinti.
Danas, 28 m. „Manau, kad mes išaugome iš tų laikų, kai vyrai turėjo tempti bizonus iš miškų. Dėl kariuomenės, ar ji blogai – ne. Dėl privalomos, ar ji gerai – irgi ne. Tai turėtų būti nuoseklu, jau nuo pat vaikystės turėtų būti diegiama, kad pradėjęs lankyti mokyklą aš žinočiau, kad po jos reikės eiti į kariuomenę. Reikia sistemos, aš manau.“
Vytautas, 27 m. „Kariuomenė vyru nepadaro, jeigu buvai durnas, tai ir liksi.“
Edvinas, 18 m. „Ar galima prievarta įkalinti žmogaus pasirinkimą kanarėlės narvelyje ir teigti, kad gyvename laisvėje?“
Rokas, 17 m. „Vyriška yra siekti savo tikslų ir ginti savo požiūrį į gyvenimą. Į karą kiekvienas gali eiti, bet ne kiekviename žmoguje yra kariuomenė.“
Justas, 27 m. „Man kariuomenė yra laiko švaistymas ir nesuprantu, kiek dar karių reikia. Yra labai daug savanorių.“
Jaunius, 18 m. „Ginklas rankose neparodo, kad esi vyras.“
Justas, 18 m. „Manau, kad stiprybė yra leisti sau turėti laisvę rinktis. Tad leiskite mums būti stipriems.“
Martynas, 22 m. „Labai vyriška yra priimti savo paties sprendimus.“
Jegoras, 25 m. „Tik kovoje yra įmanomas pralaimėjimas.“
Denisas, 23 m. „Šiuolaikinėje visuomenėje nėra vietos priespaudai ir diktatūrai. Priverstiniai dalykai yra ir turi būti tik kiekvieno atskiro individo pasirinkimas.“
Mindaugas, 25 m. „Reikėjo ne panaikinti kariuomenę, o ją palikti. Man baigiant mokyklą ją nuėmė, tada džiaugiausi, o dabar galvoju – reikėjo palikt ir reikėjo nueiti. Dabar sudėtinga, ypač kai yra įkurta įmonė, sukurta nemažai darbo vietų ir visa tai reikia prižiūrėti.“
Lukas, 25 m. „Jeigu mane kviestų į kariuomenę, ieškočiau priežasties neiti, nes esame susituokę, mums viskas labai gerai sekasi, tad mano pozicija yra tokia tik dėl šeimos. Per daug esame sukūrę, kad būtų galima sugriauti.“
Vytenis, 18 m. „Aš tai visai galėčiau, nes dažnai jaučiu, kad neturiu jėgų prisiversti kažką daryti. Jeigu žmogus visa tai atlaiko ir nepalūžta, tai čia labai gerai. Mane labai įkvepia mano draugės-šaulės pasakojimai.“
Dominykas, 26 m. „Mano reikalas, kokiu vyru aš renkuosi būti.“
