Bėgimo pusamžis
Šiemet sueina lygiai 50 metų, kai pradėjau sportuoti. Tad išeina gražus jubiliejus“, – pasakojimą pradeda Algimantas Kartočius. 65 metų Algimantas – daugkartinis ilgų nuotolių bėgimų dalyvis. „Sau daviau žodį, kad, sulaukęs 50 metų, nubėgsiu 50 kilometrų, o kas metus pridėsiu dar po vieną. Bet taip nelemtai išėjo, kad tąkart nubėgau ne 50, o visą šimtą. Kiekvienais metais dalyvaudavau 100 kilometrų varžybose, po to įsidrąsinau, dalyvavau ir paros bėgime. Bėgdamas apkeliavau labai daug šalių, bėgau praktiškai visose Europos valstybėse, visur susiradau draugų. Mane dar ir dabar kviečia į tolimąją Mongoliją kažkada bėgime sutikti pažįstami“, – su šypsena pasakoja pašnekovas ir priduria, kad mėgstamiausios maratono distancijos įveikimo skaičius jau artėja prie šimto. Prie šio skaičiaus A. Kartočius prideda ir visus Vilniuje organizuoto maratono metus. „Iki šiol dalyvavau visuose, į vieno startą pavėlavau, tad teko bėgimą stebėti kaip žiūrovui“, – prisimena ilgametis „Šviesos karių“ bėgimo klubo narys.
Paklaustas, ar bėgimas turi amžiaus limitą, Algimantas šypteli: „Pradėti galima bet kada. Svarbiausia nepervargti, bėgti lėtai ir tik po truputį ilginti nubėgtas distancijas. Ir vieną kartą per mėnesį reikėtų įveikti dvigubai daugiau nei esi įpratęs tam, kad morališkai pasiruoštum distancijai. Pažįstu ne vieną bėgiką, kuris pradėjo bėgioti tik išėjęs į pensiją. Matote, užtenka, kad fiziškai žmogus būtų sveikas, be rimtų sveikatos sutrikimų, ligų. Bėgimas naudingas tuo, kad užtenka įdėti pastangų, darbo, prisiversti atsikelti, išbėgti.“
Bėgioti paskatino patirtas infarktas
Povilas Ramoška (59) prieš 10 metų patyrė infarktą, tačiau net ir po sunkios ligos nenuleido rankų, ėmė treniruotis. „Bėgiojimas labai pakoregavo mano gyvenimo būdą – pradėjau daugiau dėmesio skirti sau, sveikiau gyventi, maitintis. Tuomet ir bėgioti pradėjau“, – pasakoja vyras. Gydytojai ketino jam pripažinti neįgalumą, tačiau šis nesutiko. Jam buvo uždraustos jėgos treniruotės, darbas su svarmenimis, štangomis, tad bėgiojimas tapo vienintele alternatyva. „Turėjau nemažai antsvorio, svėriau apie 120 kilogramų. Pajutau, kad galiu bėgti, taip numečiau apie 43 kilogramus. Pamažu ėmiau dalyvauti įvairiose varžybose. Pradėjau nuo 21 kilometro maratono varžybose Vilniuje. Vėliau distancijos ilgėjo“, – pasakoja bėgimo entuziastas. Jis, kaip ir Algimantas, savo sąskaitoje turi sukaupęs ne vieną maratoną, kitų ilgų distancijų bėgimų, kartą per 24 valandų varžybas nubėgo 173 kilometrus. „Per savaitę reguliariai nubėgu apie 100 lauke ir dar ant takelio apie 30 kilometrų“, – tarsi paprastą faktą įspūdingą kilometražą mini Povilas.
„Lenkiau ne vieną pailsusį jaunuolį“
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Matematinio modeliavimo katedros dėstytojui doc. dr. Stasiui Čirbai – 73-eji. Įspūdingi ne tik šio entuziastingo bėgiko metai, tačiau ir sukauptas bėgiko stažas. Pradėjęs bėgioti 46-erių, Stasys skaičiuoja jau 27 aktyvaus judėjimo metus. „Atsimenu pirmąjį maratoną Vilniuje, po kurio nesustojau ir beveik kasmet bėgau toliau. Iš viso savo sąskaitoje turiu jų 23 ir dar kelis 50 kilometrų bėgimus“, – pasakoja ilgametis „Inžinerijos“ bėgimo klubo vadovas.
Stasys kasdien nubėga apie 5–10 kilometrų. „Anksčiau bėgdamas sulaukdavau kandžių replikų. Žmonės komentuodavo, siūlydavo eiti darbo dirbti, o ne bėgioti. Dabar jau kitaip, bėgimas populiarėja, žmonės vis dažniau įsitraukia, tapo sportiškesni. Nors šį pavasarį bėgdamas Vilniuje lenkiau ne vieną pailsusį ir eiti pradėjusį jaunuolį“, – šypsosi Stasys. Tiesa, pasak akademiko, Lietuvoje bėgimo varžyboms trūksta sirgalių: „Pamenu, bėgdamas Hamburge jaučiausi nepakankamai pasiruošęs, tačiau visą distanciją mane nuolat palaikė žmonės, plojo, skandavo. Buvo gėda eiti, tad distanciją įveikiau visą, o už tai esu dėkingas bėgikų palaikyti atėjusiems žmonėms“.
Šiemet Stasys „Danske Bank Vilniaus maratone“ bėgs pusmaratonį.
„Maratoną gavau kaip dovaną“
Stanislovas Buchoviackas pasakoja bėgioti pradėjęs palyginti neseniai, prieš trejus metus. „Mano įžanga į bėgimą buvo maudynės Neries upėje. Tuomet bėgdavau apie 5–7 kilometrus iki upės, išsimaudydavau ir grįždavau atgal autobusu“, – pasakojimą pradeda 65 metų vyras. Kaskart patirdamas malonumą ir natūraliai didindamas nubėgtas distancijas, 2013 metais jis nusprendė nubėgti pusmaratonį Vilniuje. Ilgai nedvejojęs taip ir padarė. Vėliau pasiryžo ir dvigubai didesniam iššūkiui. „Maratoną esu gavęs kaip dovaną. Pirmą ratą nubėgau žaisdamas, labai lengvai. Bet antrą ratą, nuo 25 kilometro, pajutau, kad jau buvo sunkoka. Teko ir paėjėti, bet vis dėlto pavyko įveikti visą maratono distanciją“, – prisimena Stanislovas. Dabar jis bėgioja reguliariai, dažnai dalyvauja įvairiuose šalyje organizuojamuose bėgimuose, aplink save buria būrį bendraminčių.
Pasak pašnekovo, pradėti bėgioti galima bet kada. Svarbu tai daryti protingai ir tausoti save. „Gal vertėtų pradėti nuo mažesnių distancijų, negreitai ir labai saugoti širdį – valgyti daug razinų, gerti žuvų taukus. Taip pat pasirinkti patogią aprangą“, – pradedančio bėgiko abėcėlę vardija senjoras.
