Šv.Siksto abatijos vienuoliai alų vietos gyventojams pardavinėja nuo 1878 metų ir riboja gamybą taip, kad alaus darymas niekada neužgožtų vienuoliško gyvenimo ar atneštų daugiau pelno nei jiems reikia.
Po Antrojo pasaulinio karo jie net atsikratė sunkvežimio, kuriuo jų alus anksčiau būdavo išvežiojamas į vietos kavines, ir dabar pardavinėja jį tik prie vienuolyno vartų.
„Buvo baiminamasi, kad bendruomenė skiria daugiau laiko ir pastangų alui, o ne maldai“, – sakė brolis Godfriedas.
Buvo baiminamasi, kad bendruomenė skiria daugiau laiko ir pastangų alui, o ne maldai
Jis yra vienas iš 21 vienuolyne gyvenančio vienuolio, kuriuos varžo trapistų kodeksas „Ora et labora“ („Malda ir darbas“). Pagal šį kodeksą vienuoliai, kad pragyventų, turi pardavinėti įvairius produktus, pradedant sūriu ir baigiant muilu, keramikos dirbiniais ir alumi, bet negali iš to praturtėti.
Ši sistema veikė iki interneto amžiaus ir alaus mėgėjų interneto svetainių atsiradimo, pavyzdžiui, „RateBeer“, kuri šio vienuolyno 10,2 proc. „Westvleteren XII“ paskelbė geriausiu alumi pasaulyje.
Tai ir žiniasklaidos dėmesys nulėmė ažiotažą ir dabar dažną popietę prie vienuolyno sienų, prie atsiėmimo punkto, nusidriekia automobilių eilė.
Vairuotojai laukia savo automobiliuose, o darbuotojai patikrina jų registracijos numerius, įkrauna po dvi dėžes ir priima apmokėjimą kreditinėmis kortelėmis.
„Tai išskirtinis dalykas ir, tiesą sakant, suteikia tam tikras teises pasipuikuoti“, – sakė teksasietis Zeffas Khanas, vienas iš JAV kariškių, tarnaujančių Monso bazėje. Prie alaus, kurį nusipirko, jis pridėjo ir „Westvleteren“ taurių rinkinį.
Potencialūs pirkėjai turi iš anksto užsiregistruoti telefonu, bet ir tai nėra taip paprasta. Kai buvo įvesta skambučių sistema, susidomėjimas buvo toks didelis, kad neatlaikė vietos komutatorius ir vienuoliai turėjo pereiti prie nacionalinio, didelio galingumo numerio.
Piko metu per valandą būna iki 85 tūkst. skambučių, bet per dvi-tris užsakymų priėmimo valandas sujungiama tik su maždaug 200 abonentų.
Darbas prie telefono
Tačiau kur yra noro, atsiranda ir metodas. Peteris Doornkampas iš Roterdamo (Nyderlandai) sakė sukūręs sistemą reguliariam apsirūpinimui.
Vestvletereno alaus darykla gamina trijų rūšių alų 5,8 proc. šviesųjį, 8 proc. alų ir 10,2 proc. tamsųjį alų.
„Mūsų yra gal 10 biure ir mes visi skambiname. Kai vienas kuris sujungiamas, jis duoda ženklą kitiems padėti ragelius“, – sakė jis.
Vestvletereno alaus darykla gamina trijų rūšių alų 5,8 proc. šviesųjį, 8 proc. alų ir 10,2 proc. tamsųjį alų, kuris ir sulaukia pačių fantastiškiausių vertinimų.
Ar vienuoliai tuo didžiuojasi? „Gera žinoti, kad mūsų klientai vertina tai, ką gaminame“, – sako brolis Godfriedas.
„Westvleteren XII“ yra saldaus, sodraus skonio, su jaučiama karamele, ir tas skonis užmaskuoja alaus stiprumą, kuris priartėja prie vyno stiprumo.
Drauge su užstatu šio alaus butelis kainuoja kiek daugiau nei 2 eurus ir vienuoliai prašo pirkėjų šio alaus neperparduoti.
Drauge su užstatu šio alaus butelis kainuoja kiek daugiau nei 2 eurus ir vienuoliai prašo pirkėjų šio alaus neperparduoti.
Tačiau Briuselyje už „Westvleteren XII“ gali tekti pakloti ir 10 eurų ar daugiau, o tokiose vietose, kaip Brazilija, jis kainuoja gerokai daugiau nei 50 dolerių.
Vienuoliai sako, kad tai jiems nepatinka, bet, regis, neturi svertų šiai „pilkosios“ rinkos prekybai sustabdyti.
Pajamos už alų turi užtikrinti vienuolių pragyvenimą ar atitekti labdarai, o ne pastorinti tarpininkų pinigines.
Timas Webbas, „Gero alaus gido Belgijoje“ (Good Beer Guide Belgium) autorius, mano, kad Vestvleterenas galėtų išspręsti šią problemą, jei pardavinėtų alų per kokį nors didmenininką, kaip daro kiti trapistai, ir pripažintų, kad jų produktas yra aukščiausios kokybės, nusipelnantis vyno kainos.
„Žmonės ramiai moka 20, 30 svarų restorane už butelį vyno. Pradėk siūlyti alų už 10-15 svarų ir neatrodys labai blogai, – sakė jis. – Ne visai suprantu, kodėl jie laiko kainas tokias žemas. Manau, jie žiūri į tai kaip į godumą, bet taip nėra, taip žmonės sako didžiulius komplimentus.“
