Tiesa, kapavietė buvo gerokai pakeista. Tačiau įsitaisęs ten gyventi benamis tvirtina, kad jaučiasi čia kaip namuose.
„Čia sausa ir šilta. Turiu keletą lempų, ir čia visi mano asmeniniai daiktai. Žinoma, tai ne rūmai, tačiau čia gyventi daug geriau nei gatvėje“, – sakė jis.
Vyras niekados neturėjo nuolatinio darbo, prarado savo namus mieste po to, kai susidarė labai didelė skola bankui. Jis persikėlė gyventi į kapavietę paklaidžiojęs gatvėmis kelis mėnesius ir dabar leidžia laiką rinkdamas kapinėse sudegusių žvakių likučius.
B. Stojanovicius sako, kad gyventi su numirėliais ne taip ir baisu, kaip kai kurie įsivaizduoja: „Aš pradžioje bijojau, tačiau ilgainiui pripratau. Dabar aš labiau bijau gyvų nei mirusių. Kiekvieną sykį, kai noriu išlysti, aš pirmiausiai patikrinu, ar nėra ko arti. Priešingu atveju, galiu mirtinai išgąsdinti žmogų. Tačiau žmonės gana geranoriškai nusiteikę mano atžvilgiu. Jie kartais atneša man pavalgyti ir drabužių. O kartais man tenka ieškoti maisto atliekų konteineriuose. Tačiau tokia vakarienė gali būti net labai gardi. Stebiuosi, kokius skanius produktus žmonės išmeta. Manęs nebaugina miegojimas kape. Numirėliai mirę. Aš labiau bijau likti alkanu. O jei aš mirsiu naktį, tai bent jau būsiu ten, kur reikia“, – sakė benamis.
Jo gyvenamas plotas kape – apie du kvadratinius metrus, o lubų aukštis irgi apie du metrus. Kapinių administracija pranešė, kad jų „nuomoninkas“ gali čia būti tol, kol jis netrukdo kitiems lankytojams. Iš šeimos, kurių kapavietė čia ir yra, seniai nebeliko gyvų, tai išeina, kad ji niekaip ir nepriklauso.
„Jei jis elgsis tyliai ir niekam netrukdys, mes jo neiškeldinsime iš čia“, – sakė kapinių administracijos atstovas.
Šeimos pavardė, suteikusi benamiui nemokamą stogą virš galvos, nežinoma, kadangi lentelė su pavardėmis neišliko ant paminklinio akmens.
