– Kas yra antrinis dizainas?
– Angliškas terminas yra „trash design“, verčiant tiesiogiai tai reiškia šiukšlių dizainą – daiktai daromi iš likučių ir atliekų. Seni daiktai prikeliami naujam gyvenimui. Lietuviško termino tam dar nėra, tad mes tai vadiname antriniu dizainu. Galima sakyti, kad tai antram gyvenimui prikelti daiktai, antrinio panaudojimo žaliavos ir pan.
Pavyzdžiui, yra kėdė, kuri gali būti atnaujinta ir prikelta antram gyvenimui kaip kėdė. Tačiau iš tokios kėdės galima padaryti lentyną, taip prikelti ją ne pagal tiesioginę paskirtį.
– Ar antriniam dizainui naudojami daiktai turi būti perdirbti?
– Nebūtinai, jie būna įvairiausi. Pavyzdžiui, yra kėdė, kuri gali būti atnaujinta ir prikelta antram gyvenimui kaip kėdė. Tačiau iš tokios kėdės galima padaryti lentyną, taip prikelti ją ne pagal tiesioginę paskirtį.
Štai vizitines korteles mes pasigaminame iš panaudoto popieriaus. Turime antspaudą, kuriuo pasidarome tas korteles, o ranka susirašome rekvizitus. Ji yra universali, nes visi komandos nariai gali susirašyti savo rekvizitus.
– Ritos Miliūtės laidos „Teisė žinoti“ sukurta iš palečių. Ar tai antrinio dizaino pavyzdys?
– Taip, tai antrinis dizainas, kuris labiausiai paplitęs. Iš palečių baldus gaminasi ir kai kurios kavinės. Galbūt kartais tikslas nėra tik noras kažką padaryti, bet ir ekonomija. Yra žmonių, kurie negali kažko įpirkti.
– Paminėjote viešąsias erdves, bet ar lietuviai drąsiai elgiasi su antrinio dizaino baldais namuose?
– Kavinėse antrinis dizainas taip pat dar tik akcentai, jų tėra vienas kitas, tikrai ne 100 proc. Namuose žmonės taip pat turi tam tikrų akcentų, tarkime, loftuose. Pats loftas yra kaip antrinio dizaino objektas. Po truputį tai ateina į madą, bet dar mažai kas gilinasi į patį principą, dėl ko taip daroma.
– Koks tas antrinio dizaino principas?
– Aš pats tuos daiktus pamačiau kaip dizaino objektus, nes dirbame interjero ir dizaino srityje maždaug dešimt metų. Važinėjame po įvairias pasaulines parodas ir prieš dvejus metus Helsinkyje man užkliuvo antrinio dizaino parodos dalis – dabartinio mūsų partnerio Henriko Enbomo paroda, kurioje jis pristatė tokius daiktus. Tie daiktai man patiko kaip gražūs ir įdomūs objektai.
Gamta yra duodanti, tačiau turime galvoti – kiek. Jei neperkame naujų daiktų ir atnaujiname senus, sutaupome resursų.
Vėliau susikontaktavome, pakvietėme atvykti į Lietuvą ir pasidaryti kūrybines dirbtuves. Tuo metu pradėjau giliau domėtis, kodėl tai daroma. Supratau, kad skandinavai turi gyvenimo filosofiją. Prikelti daiktus naujam gyvenimui ne dėl mados, o dėl to, kad tai – naudinga. Vienas aspektas ekonominis, nors Suomijoje tai nėra labai svarbu, o kitas – resursų tausojimas. Gamta yra duodanti, tačiau turime galvoti – kiek. Jei neperkame naujų daiktų ir atnaujiname senus, sutaupome resursų.
– Ar antrinis dizainas susijęs su ekologijos banga?
– Taip, tai gyvenimo būdas ir susimąstymas, ką paliksime ateities kartoms. Tai neatsiejama nuo ekologijos – galvojame apie tai, kaip švariai gyvensime, kiek ko išmesime, kiek panaudosime. Žmonės išmeta labai daug. Gerai, kad dabar prasideda rūšiavimas, nors kol kas rūšiuoja nedaug žmonių, Lietuvoje – tik apie 30 proc.
Nekalbu tik apie popieriaus ar plastiko rūšiavimą, yra daug statybinių medžiagų, senų baldų ir pan. Šiandien šiukšlių kiekis labai didelis, žmogus per dieną vidutiniškai išmeta apie 2 kg atliekų, o tai du kartus daugiau nei prieš 20 metų. Jei taip gyvensime ir toliau, apsikrausime šiukšlėmis ir paliksime savo vaikams kalnus jų.
– Iš kur semiatės idėjų?
Kam pirkti naują daiktą ir jį sendinti? Juk geriau pasiimti seną daiktą ir jį atnaujinti.
– Pats analizuoju, kodėl tai tapo įdomu, to šaknų randu net savo vaikystėje. Teko gyventi sovietmečiu, kai buvo didelis deficitas, o tėvai remontuodavo namą ir naudodavo gautus, pačius įvairiausius daiktus. Mūsų su broliu kambaryje nebuvo daug baldų, tad vis ieškodavome, ką galima perdaryti, tam susirasdavome spinteles ir pan.
– Ar daiktų sendinimo mada yra antrinis dizainas?
– Mano nuomone, tai nėra antrinis dizainas. Kam pirkti naują daiktą ir jį sendinti? Juk geriau pasiimti seną daiktą ir jį atnaujinti.
– Turite dirbtuves Kaune, buvusiame dažų sandėlyje. Iš kur gaunate senų daiktų?
– Senų daiktų turime daug. Tai ir senelių, tėvų palikimas, nes anksčiau jie daug ką kaupdavo. Tų daiktų yra likę. Taip pat visi draugai ir pažįstami žino, kad man to reikia, jie dėl to skambina ir teiraujasi. Sandėlyje visko prikaupta, kai kas atvežta ir padovanota, kai ką pasiimame patys. Kartais būna įdomių dalykų, pavyzdžiui, iškrausto biurą.
