Įėjus šiek tiek nustebino interjeras, pasirodė kažkoks per paprastas, neįmantrus. Tačiau, matyt, kuo paprastesnis interjeras, tuo įmantresnis maistas.
Užsisakėme fantastinius vaisių kokteilius, kurie iš tikrųjų tame restorane man patiko. Įvairūs sulčių variantai tiesiog neleidžia apsispręsti, ką šiandien reikėtų ragauti. Užsisakiau kokteilį „Detoksikuojantis“, kuris ir užpildė mane, nes jo dydis įspūdingas – 500 ml. Tokio dydžio sviežių vaisių ir daržovių kokteilio kaina pasirodė tikrai patraukli – 9,80 Lt.
Laikas ir sriubai, aišku, žodis „sriuba“ nelabai čia tiktų, jei žalias maistas – tik pramoga. Drungnas miso sultinukas įspūdžio nepadaro, o skonis taip pat blankokas.
Laikas ir sriubai, aišku, žodis „sriuba“ nelabai čia tiktų, jei žalias maistas – tik pramoga. Drungnas miso sultinukas įspūdžio nepadaro, o skonis taip pat blankokas.
Užsisakome supersuši, kurie ne tik forma primena šiuos populiarius japonų virtuvės patiekalus, bet kaip ir pridera, jame įvairios daržovės, daigai, spirulinos kremas ir daržovių riešutų ryžiai.
Kaina lyg ir adekvati produktui – už 8 ritinėlius moki 15 Lt. Bet man tai nepatiko: ritinėliai per sprangūs, sausi ir net pridėjus sojos padažo nelikau sužavėtas.
Kadangi esu sriubų mėgėjas, neatsispyriau žaliesiems barščiams, kurių kaina 7.50 Lt, atrodo tinkama. Barščiuose buvo burokėlių, raugintų kopūstų, morkų ir V.Kulvinsko sūrio. Kuris pasirodė įdomus, bet tik pirmieji šaukstai. Įprotis valgyti šiltą sriubą nugalėjo, todėl suvalgyti visą šį virtuvės šedevrą aš nebenorėjau.
Norėjosi paragauti ir visiems įprasto balių patiekalo – lietuviškos naminės mišrainės. Pamatęs šį pavadinimą žaliavalgių restorane tikėjausi kažko netradiciško. Ir gavau. Sudėtinės dalys – kaip ir tradicinės baltos mišrainės, tik, aišku, ten nebuvo jokio rūkyto kumpio ar virtos dešros, o visiškai kitą skonį mišrainei suteikė riešutų majonezas.
Pavadinčiau šį užkandį labai vykusiu. Jis – puiki lietuviškos-slaviškos virtuvės interpretacija.
Nad ir koks būčiau sotus ir laimingas, bet be deserto – nė iš vietos. Tiek senamiesčio restorane pateiktas kavos tortas, tiek ir Gedimino prospekte mano ragautas mėlynių tortas buvo nuostabus. Puikus riešutų padas ir purus tiek mėlynių, tiek kavos kremas buvo skanūs, nors desertai filosofiškai atrodo panašūs, bet tikrai verti dėmesio.
Restoranas plečiasi, tikriausiai pakankamai turi gerbėjų, nes atidaryti antrą to paties pavadinimo restoraną Vilniuje – tikrai ryžtingas žingsnis. Reikia tikėtis, kad šio restorano svečiai yra tikri žalio maisto gerbėjai.
Restoranas plečiasi, tikriausiai pakankamai turi gerbėjų, nes atidaryti antrą to paties pavadinimo restoraną Vilniuje – tikrai ryžtingas žingsnis.
Nors naujasis restoranas mane privertė pasijusti lyg „Ikea“ parduotuvės ekspozicijoje (aš nemėgstu tokio interjero), bet ne tai svarbiausia. Tik laikas parodys, ar mes jau subrendę tokiai maisto kultūrai ir gyvenimo stiliui.
Rekomenduoju nesusidaryti išankstinės nuomonės apie maistą.
Tikrai verta bent kartą paragauti ir suprasti, ar tau to reikia, ar vis dėlto kepta naminė višta arba geras avienos kepsnys yra geriau.
Tad tokie restoranai, jei jūsų ir nepavers tikru žaliavalgiu, tai bent jau praplės supratimą apie maistą.
