Kadangi čia teko lankytis jau ne kartą, žinojau, kad staliukas restorane užsakomas iš anksto ne tik dėl jo populiarumo, bet ir dėl visai nedidelės lankytojų salės, kuri betarpiškai susilieja su virtuve. Čia galima jaustis patekus tarsi į jaukius namus, kurie pasitinka ne tik gausiais gero maisto kvapais, bet ir išdidžia savininko šypsena.
Smagu, kad paskambinus rezervuoti staliuką, mane atpažįsta. Tai rodo, kad restoranas dažnesnių svečių numerius išsaugo. Tai dar labiau suartina su vieta, į kurią norisi grįžti. Tiesa, iškilo nedidelė problema – tad dienai laisvų vietų nebuvo, liko galimybė sėstis į „fotelius“, kurie nėra patogūs valgyti, bet, kita vertus, galiu būti arčiau virtuvės ir matyti paskutinius „šefo štrichus“ patiekaluose.
Išdidus ir linksmas Linas replikavo: ko čia atėjote – pavalgyti ar degustuoti. Aišku, pavalgyti, nes nieko kito neliko, kaip šį malonų pasisakymą laikyti humoru.
Meniu surašytas ant juodos sienos, tad abejonių, ką valgyti, nekyla. Pasirinkome moliūgų-morkų sriubą su pankolių sėklomis (kitokios sriubos ir nebuvo). Sriuba puikiai tiko rudeniškam orui – moliūgų sriuba yra tikra rudens sriubų karalienė.
Puikios tekstūros, švelni, gal kiek per sūri, bet tikrai maloniai sušildė mūsų skrandžius. Paprašėme sriubos porciją padalinti pusiau, kad nebūtų per daug. Išdidus ir linksmas Linas replikavo: ko čia atėjote – pavalgyti ar degustuoti. Aišku, pavalgyti, nes nieko kito neliko, kaip šį malonų pasisakymą laikyti humoru.
Kitus patiekalus su malonumu valgėme atsakingai. Mėgavomės škotiška sūdyta lašiša su juodaisiais ridikais ir obuoliais, kuri buvo tiesiog „dieviškai švelnaus“ skonio,o juodasis ridikas ir obuolys tiesiog pavertė šį patiekalą tobulu. Prie lašišos pateikta skandinaviška traški duonelė suteikė patiekalui išbaigtumo.
Antrasis patiekalas iš plekšnės filė (ketvirtadienis – žuvies diena) su bulvių plokštainiu, ančiuviais ir grietine buvo šviežias, malonus ir neperkeptas (tai retai pasitaiko restoranuose). Bet norėtųsi, kad grietinės padažas būtų ne toks riebus. Kita vertus, lietuviai mėgsta riebiau (nes kitaip parduotuvių lentynose juk nebūtų tiek rūšių grietinės). Na, o garnyrui pateikti Briuselio kopūstėliai kaip ir surikiavo visas detales į vietas.
Norint susidaryti tikslią nuomonę apie restoraną, visada reikia paragauti deserto. Neabejodamas pasirinkau namų gamybos „Napoleoną“ su juodaisiais serbentais. Aišku, jis nepriminė man mano močiutės kepto „tikrojo Napoleono“, bet juk ne okupacijos laikų mes čia susirinkome prisiminti. Tortas buvo puikus: lengvi kaip pūkas tešlos lakštai, purus kremas, subtili juodojo serbento rūgštelė patį Napoleoną priverstų sustoti prie šio restorano.
Džiaugiuosi, kad šeimyninio restorano koncepcija Lietuvoje pasiteisino ir trumpas restorano darbo laikas (tik darbo dienomis) nėra trūkumas. Malonu matyti salėje su lėkštėmis besisukantį savininką, kuris iškėlęs galvą mėgaujasi savo darbu, o padavėjų nebuvimas – tik mažesnis galvos skausmas savininkams ir svečiams, juolab, kad savininko padarytoms klaidelėms svečiai bus atlaidesni.
Aišku, čia jūs nerasite įprastų dienos pietų už 15 Lt, kuriuos galite gauti bet kur. Čia pietūs kainuos gerokai brangiau – šiame restorane jie nuo 30 iki 50 litų asmeniui. Tačiau lankytojų gausa rodo, kad už kokybę, šviežumą ir dėmesį mokėti žmonės nori.
Sunku rasti priekabių. Šis restoranas kitoks, savitas, mielas, jaukus. Iš restorano dvelkiantis pasitikėjimas leidžia jaustis svečiams puikiai. Sugebėjimas paversti savo vardą ir pavardę prekės ženklu įkvepia.
