Šiaip jau Lietuvoje nėra populiarūs viešbučiuose esantys restoranai. Lietuviai yra drovūs. Iš pažiūros prabangus ir paslapties šydu apgaubtas viešbutis atveria duris, kaip ir privalu tokios kategorijos viešbučiui. Pasirengęs lyg Prancūzijos armijos karys – durininkas malonus, besišypsantis, lyg iš gero seno filmo.
Klasika ir dar kartą klasika – daug nuotraukų su viešbutyje ir restorane apsilankiusiais svečiais, titulai, apdovanojimai, dovanos – jaudinančios ir gražios detalės.
Restorano aplinka kuria pakylėtą nuotaiką. Ant servanto stovintys senoviniai caro laikų indai dvelkia prabanga. Tiesa, šiek tiek erzina dideli augalai, pasijunti lyg oranžerijoje, bet kita, vertus augalai jaukūs ir romantiški. Galų gale, ne aplinka mums svarbiausia. Labiausiai mane domina maistas.
Meniu įspūdingas. Vakarienę pradedame nuo didžiosios šukutės su juodaisiais trumais ir bulvių risotto. Šukutės neperkeptos, šviežios, bulvių risotto gardus ir nepriekaištingas, tik šiek tiek pasigedau juodųjų trumų skleidžiamo aromato, bet tai patiekalo nesugadino. Pateiktas nepriekaištingas virėjo kūrinys.
Keptas stirnienos kumpis su troškintais raudongūžiais kopūstais ir obuoliais – klasika. Puikiai iškeptas kumpis, minkštas, sultingas, net nesitikėjau, kad bus toks puikus. O jau pateikimas!
Antrasis patiekalas – sterkas su keptais grybais (tikrai lietuviškais – labai jau buvo gardūs), kedro riešutais ir Bolonijos padažu.
Nors pastaruoju metu mano pamėgtuose restoranuose dažnai užsisakau sterko (kiek pabodo, bet vis geriau nei neaiškios kilmės dorada), likau labai patenkintas. Minkšta, sultinga, neperkepta, paskaninta sviestu žuvis, o kedro riešutai – puikus derinys (manau, kad kedro riešutai yra riešutų „karalius“). Patiekalas išbaigtas.
Keptas stirnienos kumpis su troškintais raudongūžiais kopūstais ir obuoliais – klasika. Puikiai iškeptas kumpis, minkštas, sultingas, net nesitikėjau, kad bus toks puikus. O jau pateikimas! Kumpis buvo išvežtas į salę, pjaustomas svečių akivaizdoje.
Desertui pateiktas klasikinis šokoladinis pyragas su miško uogų padažu nenustebino, bet tikrai buvo neprastas. Pasirodė kiek per saldus, bet tai juk šokoladas, nieko kito tikėtis ir negali, o uogų padažo gal buvo per mažai – norėtųsi „drėgnesnio“ deserto varianto.
Nors kompanija buvo puiki, vakarienė turi pabaigą. Vis dėlto mano užsakytas puodelis kapučino liko neišgertas – tokio lygio restorane kava turėtų būti geresnė. Bent jau man trūko aromato. Man pasirodė, kad kava pateikta iš automato, o tai nedera vietai, kur kapučino kainuoja 14 Lt.
Vis dėlto „Stikliai“ yra restoranas iš didžiosios raidės, kuris Tave ir Tavo svečius privers jaustis iškilmingai, o rūpestingi padavėjai lyg iš filmo „Comme un Chef“ apgaubia dėmesiu. Būdamas šiame restorane pasijunti lyg būtum prabangiame Paryžiaus restorane, o grįžti į realybę priverčia tik darganotas Vilniaus oras.
