„Prieš kelis dešimtmečius patys eidavome piršliauti po vestuves – sykį suskaičiavome, kad esame sutuokę apie 200 kretingiškių porų. O dabar jau patys sulaukėme auksinio jubiliejaus“, – greita metų tėkme stebėjosi D.ir D. Prialgauskai. Donatas visą gyvenimą dirbo milicininku, o Danutė – laiškininke, geležinkeliete, sanitare.
Pora neslėpė, jog jų bendro gyvenimo pradžia nebuvo rožėmis barstyta – kiekvieną šaukštą ir puodą tekę patiems užsidirbti.
Donatas pasakojo kilęs iš pasiturinčių ūkininkų šeimos, – gyveno Skuodo rajono Barstyčių miestelyje. Jo tėvas dalyvavo prieškario šaulių organizacijoje, už tai buvo ištremtas, – motina viena užaugino 3 vaikus. Danutė, jos pačios žodžiais, – mergos vaikas. Genčų kaime ją užaugino močiutė. „Į pirmą klasę atėjau su močiutės švarku nutįsusiomis rankovėmis, avėdama klumpes. Miesto vaikams atrodžiau labai keista ir juokinga, – prisiminė pašnekovė, tačiau bematant jos mintys peršoko prie linksmesnių laikų. – Mudviejų pažinties su Donatu istorija buvo labai linksma. Pamenu, per Kalėdas viešėjau pas tetą Klaipėdoje, o grįžtant stotyje laukiau traukinio. Labai snigo, žiūriu – „nabagas“ milicininkas vaikšto po stotį. Man labai patiko uniformuoti vyrai, aš jį juokais ir užkalbinau“.
„Man ta mergaitė irgi patiko: naivi, šiek tiek įžūloka. Atsitiko taip, kad pas tą pačią tetą dar netyčia pamačiau jos nuotrauką ir atvažiavau į Kretingą“, – juokėsi Donatas. O jį papildė Danutė: „Atvažiavo su draugais, pilnas autobusas milicininkų – aš išsigandau ir pasislėpiau spintoje“.
Donatas neslėpė, jog iš meilės jam nebuvę sunku dviračiu atminti iš Klaipėdos į Kretingą ir atgal. Susituokę apsigyveno Kretingoje: triskart pakeitė namus, kol įsikūrė jaukiame mediniame namelyje Kapų gatvėje. „Susiremontavome seną bakūžę, perklojome stogą, – ir staiga naktį audra nulaužė kaštoną, o šis krisdamas sudaužė stogą, perlaužė gegnes. Vėl teko iš naujo remontuoti namą“, – šeimininko rūpesčiais pasidalijo Donatas. Šiandien jo sodyba išpuošta paties drožtomis skulptūromis, o labiausiai matomoje kiemo vietoje pastatė koplytėlę, – joje įkurdino Marijos skulptūrą.
„Kasryt išeinu ir padėkoju Dievo Motinai už man ir sūnui Romui sugrąžintą gyvenimą, – patirtų skaudžių išgyvenimų neslėpė moteris. – Alkoholis buvo sužlugdęs sūnaus gyvenimą – nušalo kojas, neteko abiejų pėdų. Tačiau su Dievo pagalba po gydymo reabilitaciniame centre jam pavyko išlipti iš gyvenimo duobės, dabar gyvena Akmenėje. Tada aš neatlaikiau siųsto išbandymo – atsidūriau komoje, gydytojai vos beatgaivino. Jeigu ne Donato palaikymas, viena nebūčiau atsistojusi ant kojų“.
Pats Donatas tikino: nors 28 metus dirbęs tarybinėje milicijoje, bet niekuomet neišsižadėjęs Dievo – jam tekdavę ir kaip piršliui jaunuosius prie altoriaus vesti, ir viršininkų spaudimą atlaikyti. Ir paties vaikai bažnyčioje sovietmečiu buvo krikštyti, sutvirtinti. Pora dar užaugino dukterį Daivą, – ši dirba slaugytoja.
Šiandien D.Prialgauskas, nors ir atlaikęs rimtą operaciją, neatsisakė visuomeninės veiklos – vyras yra paskirtas Kretingos šaulių organizacijos 5 kuopos vadu. Abu su Danute jiedu tvirtino laukią, kada galės pradžiuginti savo sielas, suleisdami pirštus į žemę savo sodyboje: įšilusios žemės jau laukia ant jų namų palangių virstantys pomidorai, paprikos, žiedų kupetas sukrovusios pelargonijos.