Siekdami išmatuoti natūralios kilmės dulkių kiekio atmosferoje pokytį, mokslininkai surinko ežero dugno nuosėdų, ledo bei koralų fragmentų – visuose šiuose mėginiuose yra informacijos apie natūralių dulkių koncentraciją praeityje. Natūralios kilmės dulkės – nuo sausumos paviršiaus (daugiausia – dykumų) į atmosferą pakeltos kietosios grunto dalelės.
Dykumų dulkės ir klimatas – faktoriai, sąveikaujantys tiesiogiai ir netiesiogiai. Pirmiausiai dulkės riboja Žemės paviršių pasiekiančios Saulės radiacijos kiekį, o tai siejama su klimato šilimo efektu, kurį sukelia anglies oksidų kiekio atmosferoje didėjimas. Planetos grunto dulkės taip pat turi įtakos debesų ir kritulių susidarymui – dėl dulkių didėja sausrų tikimybė, o tai savo ruožtu skatina dykumų plėtimąsi ir dar didesnį dulkių kiekį atmosferoje.
Kita vertus, dulkės keičia ir vandenynų cheminę sudėtį: dulkės juose yra pagrindinis geležies šaltinis, o geležis yra gyvybiškai svarbi planktonui ir kitiems vandenyje gyvenantiems organizmams, kurie, beje, valo iš atmosferos anglies junginius.
Išanalizavę duomenis, mokslininkai sužinojo, kad regioniniai atmosferos temperatūrų ir kritulių pokyčiai sumažino globalinių procesų, kurių metu iš atmosferos šalinami anglies junginiai, efektyvumą. Nors rezultatai atskleidė ir tai, kad į vandenynus patekusios dulkės 6 proc. padidino anglies junginių išvalymą iš atmosferos, neigiamas šio reiškinio efektas buvo šiek tiek didesnis.
Tyrimas įdomus tuo, kad tai buvo pirmas mėginimas įvertinti neantropogeninės kilmės dulkių kiekį ore. Tyrimo autorė pabrėžia, jog tai įrodo ne mažiau svarbų natūralios kilmės dulkių vaidmenį klimato kaitos procesuose – dėl klimato šilimo kalti ne vien žmonės, bet iš dalies ir natūralūs gamtos procesai.
„Dabar mes žinome, kaip kinta dykumų dulkių kiekis ore, – sakė tyrimo grupės vadovė Natalie Mahowald. – Šios žinios yra labai svarbios tyrinėjant ir suprantant planetos klimato svyravimus.“
Mokslininkė teigia, kad ne mažiau svarbu tęsti šios krypties tyrimus, o gautus įverčius tikslinti.
